LT
Gegužės 8-17 dienomis „Collective Dreaming“ programa atkeliauja į Vilnių! Programą sudarys dvi meninink video kūrinių peržiūros Meno avilyje ir dvi kūrybinės dirbtuvės kultūros komplekse „SODAS 2123”. Programą jungia svarstymai apie žodį dreaming (liet. sapnuoti ir svajoti) kaip vaizduotės galią kuriant naujus rytojus bei pasąmoningą realybės išgyvenimą sapnuojant. Programos metu svarstysime apie namus, meilę kitam (tiek žmogui tiek daugiau-nei-žmogui), bendruomenę, rūpestį ir bendras svajones netolimai ateičiai.
„Collective Dreaming“ – tai meninio tyrimo ir renginių projektas, jungiantis Škotijos, Ukrainos ir Lietuvos videomeną ir mintis. Projektas paremtas noru ieškoti ryšio ir kolektyvinio išsilaisvinimo. Solidarizuojantis prieš visas kolonijinio smurto formas šio projekto programa siekia kritiškai pažvelgti į imperialistines, kapitalistines ir patriarchalines galios struktūras ir taip stengtis suprasti realybę, kurioje gyvename. Šiame kontekste meną matome kaip metodą, padedantį atsiverti naujoms mintims, viltims, svajonėms ir bendradarbiavimui.
Daugiau apie peržiūras:
Persipinančios šaknys | Gegužės 8d., 19:30 val, Meno avilys
Programoje su regioniniu fokusu atrodo svarbi refleksija apie tai, kaip įleidžiame šaknis ir kuriame namus. Šiame seanse namų pojūtis įgauna įvairias formas: prigimtinės ir pasirinktos šeimos; bendruomenių, kurias jungia įvairios bendros patirtys; vietų, kurios padeda įsišaknyti. Tarpasmeniniai ryšiai susipina su socialiniais, istoriniais bei kultūriniais kontekstais ir skauduliais. O praeitis ir ateitis suteka į dabartį. Ką reiškia būti kartu čia ir dabar? Kokias ateitis galėtume kurti drauge, jei meilė, rūpestis ir vienas kito priėmimas būtų svajojimo pradžios taškas?
Programą pradedame su Karlos Gruodis „Trintos žemuogės“ (1994), kuriame švelniai liūliuojanti melodija persipina su stambaus plano rankų kadrais taip išryškindama dažnai lyčių stereotipų padiktuotą nematomą rūpesčio darbą. Šeimyniniai ryšiai tampa atspirtimi ir Tako Taal kūriniui „Halo apgamas“ (2018). Per menininkės kūną ir jos motinos sodininkystę filmas reflektuoja imuniteto ir nacionalinio identiteto ribas. Fizinės erdvės susilietimas su identitetu tęsiamas „Virtuvės.blend“ (Nataliya Ilchuk, 2021). Sielvartą įkūnijančiame filme menininkė virtualiai atkurinėja sovietinius senelių namus. Akcentuodamas pastatus ir plaukus Jono Juškaičio filmas „Šaknys“ (2021) žvelgia į sovietines erdves iš nepriklausomybės kartos perspektyvos. Toliau plečiant žvilgsnį iš šeimyninio į bendruomeninį, Anne-Marie Copestake lyriškas filmas „Meilė“ (2019) stebi socialinius ritualus, kurie sujungia įvairialypio Glazgo rajono gyventojus. Programą uždarome su Agnės Jokšės kūriniu „Ateitys ateis“ (2022). Sustoję laike Jokšės veikėjai projektuoja ateities svajones per gestus, judesius ir lyčiai neutralios kalbos struktūras.
Registracijos forma: https://forms.gle/CkVisurNpCSFu3VA7
Šių naktelį nemigau | Gegužės 15 d., 19:30 val., Meno avilys
Turistai ir piligrimai keliauja, siuntiniai siunčiami, istorijos sklinda, noras pabėgti ir prisiminti tvyro ore. Įvairios aplinkos dažnai tampa fonu šiems įvykiams per fotografijas, filmus, atvirukus, video žaidimus, paveikslus, dienoraščio įrašus, prisiminimus ir t.t. Neįvardinti antri planai tampa palankia terpe kurtis troškimams ir fantazijoms. Matymas žmonių ir visos aplink esančios visumos santykių kaip resurso, kurį reikia paversti žaliava, sukuria sąlygas šiems troškimams įgauti aptvertas, suskaičiuotas ir pelningas formas. Žvelgiant į Škotijos, Lietuvos ir Ukrainos istoriją (Škotijos aukštumų valymus, sovietinę kolektyvizaciją ir daugybę kitų atvejų) bei šių dienų įvykius galime įžvelgti to pavyzdžių. O jeigu šiam santykiui sudainuotume lopšinę?
Programą atidaro Kotrynos Ūlos Kiliulytės „Arktinio pilnėjimo” (2020-2022) pirmas skyrius „Diada” (2022), kuriame atsiskleidžia rekonstruotas arktinio miško vaizdas, kurį pamatė drono akis. Nebylųjį kiną primenanti „Stepė su kiškiais ir fazanais aplink bėgiončiais ir kur kai kurie net matė lapių“ (Daryna Mamaisur, 2020) kalba apie Donbaso srities stepės mokslinį ištyrinėjimą prieš šiai sričiai tampant pramoniniu šalies centru. Mokslinis buveinių išsaugojimas ir su gamtos tyrinėjimu susiję papročiai matomi „Visas kūnas yra žolė“ (Julia Parks, 2023). „Sūrūs virpėjimai“ (ruїns collective, 2021) pristato kraštovaizdžio ir asmens tapatybes temas jas jungdami su gamtos didingumo sąvoka ir įspūdžiais apie druskų kasyklų miestą Soledarą. Bandant ieškoti mažiau hierarchiško santykio tarp žmogaus ir aplinkos „Drevė“ (Monika Janulevičiūtė, 2020) siūlo galvoti apie namų guolius, kurie rezgami kaip gamtos dalis. „Grįžimo apeigos“ (Ayla Dmyterko, 2021) atlieka ritualą, atliepdamos nerimą, kilusį dėl migracijos, ryšio su žeme ir nykstančios bendruomenės. Ir galiausiai Kiliulytės „Arktinio pilnėjimo“ ketvirtas skyrius „Švelnus prisilietimas“ (2022) sudainuoja paskutinius lopšinės akordus, užsūpuojančius nerimą ir primenančius, kad gal viską apie švelnų prisilietimą ir žinome.
Registracijos forma: https://forms.gle/iVaoS1KF92HXhCYJ7
Programą kuruoja Julija Šilytė ir Milda Valiulytė. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
ENG
8-17 of May, Collective Dreaming is coming to Vilnius! The programme will consist of two artist’s moving image screenings at Mevo Avilys and two workshops at SODAS2123 weaving ideas around the word dreaming as imagination for new futures and unconscious experiences of reality while sleeping. Throughout the events we will be thinking about home, love for others (both human and more-than-human), community, care and shared dreams for the near future.
Collective Dreaming is a research and events programme that weaves together Scottish, Ukrainian and Lithuanian moving images and thoughts in search of connection and collective liberation. In solidarity against all forms of colonial violence, the programme aims to question imperial, capitalist, and patriarchal systems of power to make sense of our current reality. In this context, we look at art as a method to open ourselves up to new possibilities of thinking, hoping, dreaming and collaborating.
More about the screenings:
The ties that bind | May 8th, 7.30 pm, Meno Avilys
It seems critical to ask what it means to belong in a programme with a regional focus. In the context of this programme, belonging takes on many meanings and shapes – chosen or given family; communities that are tied by shared experiences; places that in some ways embody home. Interpersonal relationships intertwine with social, historical and cultural pains and contexts. The past and the future merge into the present – what does it mean to be together right here and now? What futures can we create together if love, care and acceptance of others are the beginning of our dreaming?
The programme starts with Karla Gruodis’ Crushed Berries (1994). Weaving together a softly lulled melody and close-up images of hands, it reflects on the often invisible gendered labour of care. Familial relationships become a starting point for Tako Taal’s work Halo Nevus (2018) too. Boundaries—of immunity and national identity—intertwine through the artist’s body and her mother’s work with the land. The interconnectedness of physical spaces and identity ties into kitchen.blend (Nataliya Ilchuk, 2021). The feeling of grief is embodied in the urge to recreate a soviet-style grandparent’s kitchen with digital tools thoroughly. Through hair and buildings, Roots (Jonas Juškaitis, 2021) talks about coming of age in a space marked with signs of soviet occupation. Continuing the focus on broader communities, Anne-Marie Copestake’s A Love (2019) observes social rituals that connect a diverse neighbourhood in Glasgow. The programme closes with Agnė Jokšė’s Daring Dreams (2022). Suspended in time, the characters of Jokšė’s work project their dreams and embody the gestures, movements and gender-neutral vocabulary for the future.
Book a spot here: https://forms.gle/CkVisurNpCSFu3VA7
To lay the wee one to sleep* | May 15th, 7.30 pm, Meno Avilys
Tourists and pilgrims travel, parcels are posted, stories spread, the wish to escape and remember lingers. Various environments often become backgrounds for these experiences through photographs, films, postcards, video games, paintings, diary entries, and memories. The unnamed backgrounds are conducive to fantasies and desires. In turn, extractivist human-nonhuman relations make room for these desires to gain fenced, calculated and profitable shapes. Looking at the histories of Scotland, Lithuania and Ukraine (Highland Clearances, soviet collectivization, Holodomor among other examples) as well as contemporary unravellings, we can find many instances of such dynamics. But what if a lullaby were dedicated to this relationship?
The first chapter Dyad (2020) of Kotryna Ūla Kiliulytė’s Arctic Swell (2020-2022) opens this programme. The videowork shows a reconstructed view of an arctic forest as seen through a drone’s eye. Reminiscent of silent cinema, a steppe with rabbits and pheasants running around, and where some even saw foxes (Daryna Mamaisur, 2020) talks about the scientific exploration of the steppe in the Donbas region before its days as an industrial centre of the state. Conservation practices and customs related to the exploration of land are central to the short documentary All Flesh is Grass (Julia Parks, 2023). Salty oscillations (ruїns collective, 2021) introduce us to the threads of landscape and personal identity interwoven with the notion of the sublime and impressions of the salt mining city Soledar. In search for a less hierarchical relationship between the human and environment The Lair (Monika Janulevičiūtė, 2020) invites us to think about homes as a part of nature. The Rite of Return (Ayla Dmyterko, 2021) performs a ritual in response to anxieties arising from migration, the relation with land and the lack of community. Lastly, the fourth chapter Gentle Touch (2022) from Kiliulytė‘s Arctic Swell (2020-2022) becomes the closing chords of a lullaby to ease worries and reminds us that we might already know what a gentle touch is.
*from Kotryna Ūla Kiliulytė’s text Mapping Kelvindale
Book a spot here: https://forms.gle/iVaoS1KF92HXhCYJ7
Curated by Julija Šilytė & Milda Valiulytė. Funded by the Lithuanian Council for Culture.