Siauros juostos, plačios akys
Sovietų Sąjungoje mėgėjų kino kūryba buvo skatinama ir palaikoma valstybinių institucijų, nes priskiriama organizuotam laisvalaikio užsiėmimui ir „liaudies menui“. Skirtingai nuo daugelio vakarų bloko šalių, kur dar 1930-aisiais metais susikūrė aktyvios mėgėjiško kino bendruomenės, Sovietų sąjungoje tai nusistovėjusiu kasdienybės bruožu tapo tik po dvidešimties metų. Mėgėjų kino plėtra sutapo su Stalino epochos pabaiga ir Chruščiovo atšilimo sąlygotu santykiniu visuomeninės erdvės liberalizavimu. Ne mažiau svarbi buvo ir technologijų raida – atsiradus lengvoms ir kompaktiškoms 8 mm, 16 mm kameroms, kasdienius įvykius ar kūrybinius siužetus juostoje fiksuoti pasidarė kur kas paprasčiau.
Mėgėjų kino klubų sistema, išsidėsčiusi po visą Sovietų sąjungą, egzistavo iki 1990-ųjų pradžios. Šiai sistemai priklausančios bendruomenės motyvai kurti filmus buvo įvairūs: nuo noro dokumentuoti privačios erdvės įvykius iki pasinėrimo į kinematografinius eksperimentus. Įdomu tai, jog nebuvo jokio centralizuoto vyriausybinio organo kontroliuojančio mėgėjų kino klubų veiklą, todėl ideologija ir cenzūra ne visada rasdavo kelią į mėgėjiškus filmus. Ypatingai tai buvo matoma nutolusiose nuo režimo akies Baltijos šalyse ir čia vykusiuose mėgėjiško kino festivaliuose. Jų programose buvo skatinamas kūrybinis eksperimentavimas ir savitos meninės raiškos paieškos.
Siauros juostos, plačios akys – tai filmų programų ir pranešimų ciklas skirtas apžvelgti penkių posovietinių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos, kino mėgėjų palikimą, aptarti jų istoriją, svarbą ir aktualizavimą šių dienų kontekste.
Filmų programos nemokamoms peržiūroms prieinamos www.sinemateka.lt kuruotų programų sekcijoje gegužės 10 – birželio 10 dienomis. Filmai originalo kalbomis su angliškais subtitrais.
Pranešimai vyks anglų kalba ir bus gyvai transliuojami ,,Meno avilio“ Facebook paskyroje pagal apačioje nurodytą programą.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė. „Meno avilio“ projektų strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.
Pranešimai
Gegužės 12 d. 19:00 Maria Vinogradova. Filmų kūrimas yra skirtas mylėtojams: iš naujo atrandant sovietinę mėgėjiško kino kultūrą
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje (Sovietinėje eroje) staiga visi tapo kino kūrimo mėgėjais. Turistų klubų nariai į keliones veždavosi lengvąsias 8 mm kameras, o mokslininkai, gamyklų inžinieriai, miesto planuotojai ir kiti profesionalai savo darbovietėse steigdavo kino mėgėjų kolektyvus. Šia programa pristatomi 11 filmų, sukurtų 1960–1990 metais. Dauguma jų yra mėgėjiški darbai, o vienas – reklaminis filmas, „pasamdęs“ aštuntojo dešimtmečio animacinių filmų superžvaigždes, kad neprofesionalams pareklamuotų filmų kūrimą. Programą užbaigs neseniai rasta filmuota medžiaga, parodanti galingą pavyzdį, kaip mėgėjiškas filmas iš praeities įkvėpė naują originalų kūrinį. Nuo studentų sukurtų trumpo metro filmų iki pramoninių filmų ir eksperimentinių darbų – šie kūriniai atspindi įvairius metodus, pasaulėžiūras, gamybos sąlygas ir apribojimus, kuriuos buvo sudariusi sovietinė valstybės paramos sistema.
Gegužės 21 d. 16:00 Inese Strupule. Politinės, socialinės ir kultūrinės reikšmės Sovietų Latvijos mėgėjiškuose filmuose (1955-1991)
Savo pranešime Inese Strupule bandys atsekti mėgėjiškų filmų judėjimo istorinę raidą sovietinėje Latvijoje nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki 1991-ųjų. Ji nagrinės mėgėjišką kino judėjimą sovietinėje Latvijoje kaip kinematografinį ir estetinį reiškinį, taip pat jį pristatys kaip reikšmingą istorinę, kultūrinę ir socialinę bei politinę reikšmę turintį reiškinį sovietinės visuomenės kontekste nuo N.Chruščiovo „Atlydžio“ laikotarpio iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Ji taip pat sieks nustatyti ir ištirti įvairias funkcijas, kurias, be savo tariamos sovietinės ideologijos platinimo misijos, Sovietų Sąjungoje atliko mėgėjiškų filmų kūrimas. Taip pat nagrinės jų vaidmenį kuriant alternatyvias politines, socialines ir kultūrines prasmes. Jos pranešime bus aptartos įvairios temos, klausimai ir perspektyvos, pvz., mėgėjiškų ir profesionalių kino kūrimo sferų dinamika, mėgėjiško kino kūrimo instituciniai ir pilietiniai aspektai, taip pat mėgėjiško kino vaidmuo atgaivinant latvių nacionalinį kiną.
Gegužės 28 d. 16:00 Liis Jõhvik. Laimingi kelyje. Sovietinės Estijos mėgėjiški kelionių filmai ir namų archyvai
Vienadienės šeimos išvykos į pajūrį ar zoologijos sodą, susitikimai su draugais bei giminaičiais, kelionės autobusu arba traukiniu į kitą miestą, šalį. Sovietmečiu daugelis palaimingų atostogų akimirkų buvo užfiksuotos 8 mm arba 16 mm juostoje. Nors asmeninių namų filmų kūrimo praktika buvo įperkama nedaugeliui, Estijoje išliko daug tokių filmų kolekcijų. Didžioji dalis šios medžiagos vaizduoja keliavimą ar buvimą kelyje. Dabarties akimirkos virsdavo prisiminimais, tačiau jų fiksavimas kameromis leido rekonstruoti (laimingas) savo ir kitų praeities patirtis. Filmai ne tik rodo, kas buvo sutinkama kelyje, bet leidžia atsiskleisti ir keliautojo vaizduotei. Jie taip pat siūlo žiūrinčiajam pažvelgti į save iš šono, taip priartindami aplankytą vietą ir praeitį. Pranešime L. Jõhvik tyrinės kaip „aš“ yra dokumentuojamas sovietiniuose estų namų gamybos ir mėgėjiškuose filmuose. Kokiu būdu „mėgėjiška“ akis atkuria savęs ir erdvės pojūtį? Svarstys, kaip namų gamybos filmai tampa atminties praktika ir kaip filmuose atsimenamos kelionės.
Birželio 4 d. 16:00 Oleksandr Makhanets. Mėgėjiškas kinas Sovietų Lvove: Individualios praktikos
Devinto dešimtmečio pradžioje kino režisierius, entuziastas ir buvęs Lvovo mėgėjiško kino studijos vadovas Romanas Bučko pamėgino surengti didelį mėgėjiško kino festivalį. Iš vienos laboratorijos, teikusios mažo formato filmų ryškinimo paslaugas, jis gavo daugiau nei du šimtus šiomis paslaugomis pasinaudojusių žmonių vardų ir adresų. Jis visiems išsiuntė kvietimus dalyvauti festivalyje. Atsakė tik du, ir tai bandydami išsiaiškinti, kaip jis gavo jų adresus. Idėja įtraukti daugiau žmonių į vietinį mėgėjiško kino judėjimą, deja, žlugo. Tačiau kas buvo tie du šimtai laboratorijos klientų? Ir dar daugybė tų, kurie naktimis savo voniose patys ryškindavo 8 mm juostas?
Savarankiškas filmų kūrimas, tam tikra prasme, buvo nematoma veikla, nes atliekama siekiant privačių ar nedidelėms bendruomenėms aktualių tikslų. Tik šiandien, archyvuojant mėgėjiškus filmus, galime įsivaizduoti ir rekonstruoti įvairias kameros savininko praktikas bei kūrybinį stilių. Nepriklausomų mėgėjų sukurtų filmų spektras yra itin platus ir sunkiai suskirstomas pagal žanrus. Tiksliau būtų sakyti, kad jis užima tarpinę padėtį tarp socialinės praktikos, kūrybiškumo ir saviraiškos. Remiantis Urbanistinės istorijos centro „Urbanistinės medijos“ archyvo kolekcija, pranešime bus apžvelgtas antrosios XX a. pusės Lvovo mėgėjiško kino kontekstas.
Filmų programos
Maria Vinogradova. Filmų kūrimas yra skirtas mylėtojams: iš naujo atrandant sovietinę mėgėjiško kino kultūrą
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje (Sovietinėje eroje) staiga visi tapo kino kūrimo mėgėjais. Turistų klubų nariai į keliones veždavosi lengvąsias 8 mm kameras, o mokslininkai, gamyklų inžinieriai, miesto planuotojai ir kiti profesionalai savo darbovietėse steigdavo kino mėgėjų kolektyvus. Šia programa pristatomi 11 filmų, sukurtų 1960–1990 metais. Dauguma jų yra mėgėjiški darbai, o vienas – reklaminis filmas, „pasamdęs“ aštuntojo dešimtmečio animacinių filmų superžvaigždes, kad neprofesionalams pareklamuotų filmų kūrimą. Programą užbaigs neseniai rasta filmuota medžiaga, parodanti galingą pavyzdį, kaip mėgėjiškas filmas iš praeities įkvėpė naują originalų kūrinį. Nuo studentų sukurtų trumpo metro filmų iki pramoninių filmų ir eksperimentinių darbų – šie kūriniai atspindi įvairius metodus, pasaulėžiūras, gamybos sąlygas ir apribojimus, kuriuos buvo sudariusi sovietinė valstybės paramos sistema.
Inese Strupule. Kino mėgėjų kūryba sovietinėjė Latvijoje: kandi socialinė satyra ir kinematografiniai eksperimentai
Nors Sovietų Sąjungoje mėgėjiškas kinas ir buvo valdžios kontroliuojamas, jis mėgavosi tam tikra kūrybine ir ideologine laisve, kurios neturėjo „profesionalieji“ menai. Filmai, išdrįsę eksperimentuoti savo forma ir tema, dažnai atsirasdavo iš geografinės periferijos, kur režimas niekada neturėjo tokio pat lygio kontrolės. Viena iš sovietinių mėgėjiško kino judėjimo citadelių buvo Latvijos TSR. Šioje kino programoje pristatomi sovietiniai latvių filmai, kurie ironizavo ir smerkė ne tik aktualias socialines problemas Sovietų Sąjungoje, bet ir sovietinį gyvenimo būdą bei mentalitetą, nors tai darė subtiliai ir netiesiogiai. Sovietinės Latvijos mėgėjiško kino scena šioje programoje nagrinėjama kaip novatoriškų ir eksperimentinių filmų šaltinis. Didelę mėgėjiško kino paveldo Sovietų Sąjungoje dalį sudaro dokumentika, tačiau tarp filmų, fiksavusių kasdienį gyvenimą ir darbus, šventes ir paradus, yra ir tokių, kurių eksperimentinė forma ir nerealistinis diegetinis pasaulis vis dar gali užkerėti žiūrovus. Jų autoriai be baimės metė iššūkį sovietiniam kultūros kanonui ir atliko savo kinematografinius eksperimentus, įkvėpti geriausių Luiso Bunuelio, Žano Kokto, Majos Deren ir Endžio Varholo filmų tradicijų.
Oleksandr Makhanets. Kurti filmus, gyventi gyvenimus
Ši eklektiška programa pristatys penkis filmus, kurie buvo nepriklausomos ir individualios mėgėjiškų filmų kūrimo praktikos, vystytos Lvove vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu, dalis. Kiekvienam iš autorių filmų kūrimas buvo jų gyvenimo dalis, būdas išreikšti save ir bendrauti su artimais draugais. Šie filmai yra naivūs ir aiškūs, jie nesistengia nustebinti žiūrovo. Pagrindiniai jų bruožai yra įprasti mėgėjiškiems filmams: nuoširdumas, entuziazmas ir kūrybiškumo laisvė. Pristatomi filmai yra iš Rytų ir Vidurio Europos urbanistinės istorijos centro „Urbanistinės medijos“ archyvo kolekcijos.
Artūras Barysas. Akivaizdu, bet neįtikėtina
Šioje retrospektyvoje pristatomi devyni filmai, kuriuose atsiskleidžia platus Artūro Baryso kūrybos temų spektras: nuo ironiško kasdienių reiškinių stebėjimo iki politinės ir socialinės kritikos. Filmai, kaip yra sakęs pats autorius, yra tiksli to laikotarpio dvasia, juntama per šiandien jau išnykusią miestų architektūrą, žmonių aprangą, mąstyseną ir bendravimo formas. To laiko nuotaiką dar labiau sustiprina filmuose skambanti tuo metu Vakaruose populiari avangardinė ir roko muzika. Baryso kūryba išsiskiria ne tik dėl sąryšio su avangardinio meno tradicija, bet ir dėl humoristinio žaidimo su išankstiniais žiūrovo lūkesčiais. Jis nuolat su lengvumu primena apie alternatyvų žiūros į kasdienybę tašką ir hipiškų idėjų įkvėptą laisvės siekį. Dažnu atveju filmai – ne kompleksiškos istorijos, o trumpi anekdotiniai siužetai, įprastiems, tarsi savaime suprantamiems veiksmams suteikiantys naujas prasmes. Žiūrint šiuos pastabius filmus-anekdotus norisi sakyti: akivaizdu, bet neįtikėtina.
Svečiai
Maria Vinogradova yra kino ir medijų istorikė, kuri specializuojasi sovietinės kino kultūros srityje, ypač tiriant dokumentinius ir mėgėjiškus filmus: jų kūrimą, platinimą, cirkuliaciją ir vėlesnius gyvenimus postceliuloidinėje eroje. Šiuo metu ji rašo knygą „Viešais bėgiais: sovietų mėgėjiškų filmų istorija (1957–1991)“ („On the Public Rails: A History of Soviet Amateur Filmmaking (1957-1991)“). Jos tyrimai du kartus buvo paremti Amerikos mokslo draugijų tarybos stipendijų. Ji dėsto kino istoriją, teoriją ir tyrimo metodus Pratt institute ir Bruklino koledže, taip pat yra vizituojanti mokslininkė Niujorko universiteto Boriso ir Elizabetos Džordanų išplėstinių Rusijos studijų centre (New York University’s Jordan Center for the Advance Study of Russia).
Inese Strupule įgijo daktaro laipsnį Londono universiteto koledžo Slavų ir Rytų Europos studijų mokykloje. Jos baigiamasis darbas tyrė mėgėjiškų filmų judėjimą sovietinėje Latvijoje ir jo socialinį, kultūrinį ir politinį poveikį. Neseniai mokslinių straipsnių rinktinėje „Global Perspectives on Amateur Film Histories and Cultures“ („Globaliosios perspektyvos apie mėgėjiškas kino istorijas ir kultūras“, Indianos universiteto leidykla“, 2021) buvo išleistas jos straipsnis “Ingvars Leitis’s Subversive Ethnographic Documentaries, 1975–1989: Cover Stories and National Representation in Soviet Latvia” („Subversyvūs Ingvarso Leitiso etnografiniai dokumentiniai filmai, 1975–1989: viršelių istorijos ir tautinis vaizdavimas sovietinėje Latvijoje“).
Oleksandras Makhanetsas yra istorikas, archyvistas, parodų kuratorius, Urbanistinės istorijos centro projekto „Urbanistinių medijų archyvas” Lvove vadovas. Ukrainos katalikiškojo universiteto humanitariniame fakultete įgijo istorijos magistro laipsnį. Nuo 2015 m. dirba su urbanistinės istorijos centro projektu „Urbanistinių medijų archyvas”, kur prižiūri, vysto ir kuruoja centrui priklausančias audiovizualinio paveldo kolekcijas. Jis taip pat kuruoja [unarchiving] programą, skirtą neakademinėmis formomis populiarinti archyvinį paveldą plačiajai visuomenei. Nuo 2016 m. organizuoja Tarptautinę namų kino dieną Lvove. Šiuo metu jis atlieka mokslinį tyrimą, skirtą Ukrainos mėgėjiško kino kūrimo istorijai ir praktikoms XX a. antrojoje pusėje.
Liis Jõhvik yra Talino universiteto istorijos doktorantė. 2017 m. ji baigė Vienos universitetą (Moterų ir lyčių istorija – MATILDA programą). 2015-2016 metais kaip mainų studentė studijavo Vidurio Europos universiteto Lyčių studijų skyriuje. 2018 m. Talino okupacijos ir laisvės muziejuje kuravo parodą „Valgyti, kad prisimintum“ apie namų video ir mėgėjiškus filmus, susijusius su sovietinės virtuvės erdve. Šiuo metu ji atlieka sovietinių mėgėjiškų filmų ir namų video tyrimą, kur nagrinėja, kaip savirefleksyviame namų video vaizdavime yra rekonstruojama šeima (ir) intymumas, lytis ir tauta.
Kontaktai:
Ona Kotryna Dikavičiūtė
ona.dikaviciute@menoavilys.org
+370 614 64042