Kristijono Dirsės nuotr.
Dominykas Digimas yra jauniausios kartos kompozitorius, kurio kūrinius atlieka įvairūs Lietuvos ir užsienio ansambliai. Jis aktyviai dalyvauja šiuolaikinės ir elektroninės muzikos festivaliuose bei projektuose, kuria muziką spektakliams, rengia garsinius pasivaikščiojimus, yra vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.
Nuo rugsėjo visiems šiems mokslo metams D. Digimas tapo ir medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ drauge su asociacija AGATA vykdomo projekto „Garsovaizdžiai“ vienu iš lektorių. Čia vyresnių klasių mokiniams (-ėms) jis padeda tyrinėti garsinę aplinką, taip ugdant jautrumą aplinkai ir sau pačiam (-iai).
D. Digimas interviu pasakoja apie tylą, apie tai, kuo siejasi darbas su mokiniais (-ėmis) ir patyrusiais muzikantais (-ėmis), kas yra garsovaizdžiai ir ką garsas pasako apie mus?
Kai kalbamės, esate Vokietijos mieste Freiburge. Papasakokite, ką ten veikiate?
Esu kūrybinėje rezidencijoje, kur drauge su režisiere Kamile Gudmonaite, scenografe Barbora Šulniūte ir vietiniais Freiburgo teatro aktoriais statome spektaklį „Medėja“. Jo premjera numatyta kitąmet. Na, o aš rašau spektakliui muziką.
Koks yra Freiburgo, kuriame dabar esate, ir Vilniaus garsas? Ar kiekvienas miestas turi panašų gaudesį?
Jei Lietuvoje užmigęs žmogus pabustų Vokietijoje ir išliktų užsimerkęs, tai, manau, iš karto suprastų, kad jis yra kitur, nei kad užmigo. Natūralu, kad iš pažįstamos erdvės patekus į naują garsinę aplinką, jaučiasi skirtumas. Kaip su vaizdu: einant per nepažįstamą miestą, geri į save šviežius vaizdus, naują aplinką. Freiburge, labai daug sirenų, aktyvaus veiksmo. Apart to kasdienio šurmulio, svetima kalba taip pat priduoda garsui prieskonio. Garsas nėra tik fizikinis darinys – garsinė aplinka, garsovaizdis yra ir kultūrinis reiškinys. Daug dalykų atsispindi garse: žmonių įpročiai, tautybės, susimaišiusios kultūros.
Savotiškas aplinkos garsų kolekcionavimas arba garsovaizdžių įrašai – viena iš jūsų veiklų. Tuo tarpu, jūsų kuriama muzika vadinama asketiška? Kaip pavyksta ją išvalyti nuo viso mus supančio triukšmo?
Teatras, kolektyvinės kūrybinės veiklos reikalauja greito reagavimo, buvimo čia ir dabar. O laikas, kurį skiriu akademinei kūrybai – garsovaizdžiams, garsiniams pasivaikščiojimams – nevaržomas, nelimituojamas. Tiesa, tas triukšmas iš aplinkos, tiesioginis ir aktyvumo triukšmas, savotiškai nugula į kūrinius, tik kitokia forma, ne triukšmingąja, o aktyviąja. Gyvename triukšme, daug dalykų vyksta vienu metu, sudarydami bendrą gaudesį. Tarkime esame mieste – eismo garsas, pokalbiai, kiti triukšmingi garsai susijungia į vientisą darinį, kurio irgi galima klausytis kaip atskiros būsenos. Kurdamas muziką naudoju limituotą kiekį priemonių, kurios taip pat sudaro vientisą garsinį darinį. Asketizmas tuo ir pasiremia.
Papasakokite, kas tie garsiniai pasivaikščiojimai?
Alinkos garsų klausymas – lyg miesto fotografija be fotoaparato. Pirmiausia – tai laikas, skiriamas pojūčiui, kurį mes dažnai pamirštame, t. y. klausai. Per savo garsinius pasivaikščiojimus stengiuosi neįtraukti per daug pašalinių elementų – mikrofonu, įrašytuvų, ausinių, kurie šiaip sustiprintų garsovaizdžio pojūtį. Pasitelkiame tik ausis ir dėmesį. Kiek jis bus kontroliuojamas, priklauso nuo kiekvieno dalyvio, nuo to, kiek jis pats norės įsitraukti. Dažnas nustemba, kad tam tikrą garsą mes girdime nuolat, tačiau retai jo klausomės. Panašiai yra su vaizdu. Tik vaizdą mes greičiau priimame ir lengviau suprantame. Bet kaip dažnai įsižiūrime, sustojame ir netikėtu rakursu stebime unikalų reginį?
Gal gali papasakoti, ką veikiate projekte „Garsovaizdžiai“? Kaip jūsų užsiėmimai per keletą mėnesių paveikė mokinius (-es)?
Esu lektorių komandoje su garso ir muzikos tyrėja, mokytoja Ieva Gudaityte. Praėjus keliems projekto mėnesiams, matyti, kaip efektyviai vienas kitą papildome: Ieva labiau kreipia dėmesį į teorinę pusę – garso kaip fizikinio, kultūrinio reiškinio tyrimą, o aš labiau kalbu iš kūrybinės pusės – kaip kūrybiškai pažvelgti į garsą, kaip garsinę medžiagą interpretuoti, panaudoti kūryboje. Padarę apklausą, nudžiugome rezultatais, kad pusė mokinių yra labiau susidomėję kūryba, o kita pusė – garso tyrinėjimu.
Pastebiu, kad vaikai darosi vis jautresni garsui ir kad šis projektas įgalina jų žinias apie garsą, kurių jie tikrai daug turi. Tą turėtą informaciją, projekto eigoje, jie išmoksta įvardyti. Pamažu tai virs ir kūrybiniais sprendimais.
„Garsovaizdžių“ projekte dirbate su Šakių rajono Gelgaudiškio pagrindine mokykla, tačiau esate mokęs ir Vilniaus vaikus. Kaip skiriasi didmiesčio ir mažesnio miestelio vaikų jautrumas garsui?
Didelis skirtumas. Per garsinius pasivaikščiojimus, kuriuos įtraukdavau į pamokas, Vilniaus mokiniai laikydavosi taisyklių, viską, ko prašomi, nuosekliai atlikdavo. Gelgaudiškyje nėra visiško pasinėrimo į garsą, jį išaukštinant, tačiau kartu mokiniai labai reaguoja į savo aplinką, matyti, kad pažįstami garsai juos veikia, kad tą garsą jie priima kaip kultūrinės vietovės dalį. Tik link to jautrumo garsui einama lėčiau. Tai – labai imlūs vaikai, keliantys klausimus – ką garsas mums duoda, ką galima su juo veikti.
O kaip, iš pažiūros, toks skirtingas darbas su besiformuojančiomis asmenybėmis, šiuo atveju mokiniais (-ėmis), ir patyrusiais muzikantais(-ėmis) veikia jus patį?
Pavyzdžiui, dirbant su ansambliu „Synaesthesis“ ar styginių duetu „Twenty Fingers Duo“, su kurių muzikantais esame gerai pažįstami, vieni kitus suprantame iš pusės žodžio, o kartais ir visai be žodžių. Tačiau kūrybiniame procese, repeticijose, kaip ir klasėje, vyksta eksperimentavimas ir mokymasis vienam iš kito. Iš muzikantų daugiau mokausi aš pats arba tam tikri atradimai vyksta drauge. „Garsovaizdžiuose“, pasibaigus teorinei daliai, pereisime prie to paties etapo ir su mokiniais. Mokydami su Ieva nepasakome, ką vaikams daryti, neliepiame kažko atlikti ar sukurti, o paliekame laisvę, taigi iš karto atsiranda erdvė eksperimentams. Ir čia lygiai taip pat kaip su muzikantais: kai mokiniams pasiūlau gerai pažįstamus kelius, jie visiškai kitaip tai interpretuoja, kaip man net nekiltų mintis. Muzikantai irgi mano parašytą muziką pasiūlo atlikti visiškai kitaip nei aš įsivaizdavau. Taigi abiem atvejais aš mokausi.
Skaitant jūsų biografiją, atrodo, kad visko labai daug veikiate. Kokią įtaką užimtumas daro kūrybai?
Taip, veiklų daug, ir jos pakankamai plačios, tačiau jos visos susijusios su garso praktikomis. Labiausiai išskirčiau muzikos, garso komponavimą. Skirtinguose kontekstuose – garsovaizdžių įrašai, garsiniai pasivaikščiojimai, muzika spektakliams – ta medžiaga tarpusavyje persipina, pavyzdžiui, įvairūs garsovaizdžiai betarpiškai sąveikauja ir su akademine, ir su teatrine kūryba.
Kaip bet kurioje kitoje srityje, kuo organizmas labiau nualintas, tuo labiau krenta produktyvumas. Žinoma, dėl vidinio budrumo, įsipareigojimų darbą visuomet atlieki ir kaip galėdamas geriau. Apie tai, kad visko tikrai labai daug, kalbamės ir su kolegomis – kad pamirštame skirti laiko sau, nieko neveikimui arba veikloms, kurios atrodo beprasmės. Iš to juk ir atsiranda ta kūrybinė energija.
Ar egzistuoja aplink jus tyla?
Tyla, simboline prasme galbūt, bet ir tai retai. Beveik nepasitaiko, kad man kažką darant namuose, fone skambėtų muzika, tačiau ir tokiais atvejais negaliu tvirtai teigti, kad aplink mane egzistuoja tyla. Greičiausiai – ne. Vidinė tyla – yra siekiamybė, bet tai ne taip paprasta padaryti. Kaip tik ant stalo guli Peter C. Bouteneff knyga „Arvo Pärt: Out of Silence“. Gal kada ir įsivyraus ta tyla, iš kurios išeis kažkas gero.
„Meno avilio“ projektas „Garsovaizdžiai“ (rengiamas drauge su asociacija AGATA) yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekosorganizuojamo projekto „Kultūros edukacijos sistemos modernizavimas“ dalis.