Kino režisierės Elenos Kairytės žvilgsnis į sinemateką

Pakvietėme kino kūrėjas (-us) ir tyrinėtojas (-us) patyrinėti Avilio sinematekos leidinių kolekciją ir atrinkti keletą knygų, žurnalų ir filmų, kuriuos rekomenduotų visoms (-iems), norinčioms (-iems) geriau suprasti judančių vaizdų kultūrą – tiek kuriančioms (-tiems), analizuojančioms (-tiems), tiek tiesiog besidominčioms (-tiems). 

Kviečiame susipažinti su kino režisierės Elenos Kairytės pasirinkimais. Apsilankiusios (-ę) portale iBiblioteka, galėsite pasirinktas knygas pasiimti į namus. Periodiką ir filmus skaityti ar žiūrėti kviečiame Sinematekoje – visuomenei atvirame archyve A. Goštauto g. 2 (Vilnius).

E. Kairytė:

Mano rekomendacijų lentynėlė yra apie kino autores (-ius), kurie dažnai netelpa į aiškius teorinius rėmus, bet kiekviena (-as) jų man labiausiai yra apie alkį gyventi ir tą gyvenimą pažinti.

Ekstravagantiškas Werner Herzog ne tik puikiai kuria filmus, bet apie juos gerai kalba ir rašo. Robertas Verba taip pamatė ir užfiksavo lietuvišką dvasią, kad laikui einant, jo filmai tik įdomėja, tikiu, su tuo sutiktų ir Rūta Oginskaitė, jam paskyrusi visą knygą. Apie kitą gyvenimo entuziastą parašė Giedrė Beinoriūtė. Jos knyga apie operatorių Audrių Kemežį skaitosi kaip geras nuotykių filmo scenarijus. Panašiai kaip žiūrint Charlie Chaplin filmus. Neįmanoma suprast, kaip jis spėdavo ir gyvent ir rašyt, kurt muziką, režisuot, vaidint ir dar milijoną kitų dalykų nuveikti. Jis kažkuo panašus į Federico Fellini, kuris taip stipriai mylėjo gyvenimą ir maistą, kad tai veržiasi iš kiekvieno jo kadro milimetro. Manau, geriausia pažintį su jo kūryba pradėti nuo chrestomatinio „Amarkordo“ – filmo apie Fellini vaikystę. Ermanno Olmi filmas „Il Posto“ iš vaikystės pereina į jaunystę. Tokia žmogiška ir stilingai nufilmuota coming-of-age istorija apie jauną žmogų, bandantį įsitvirtinti dideliame mieste. Neįsivaizduoju šitos italų kompanijos be Michelangelo Antonioni – žiūrint jo filmus, įdomu paskaityti ir apie jį patį, kaip drąsiai jis eksperimentavo ir daug naujo kino kalboje atrado. Kaip ir Dziga Vertov su „Man With a Movie Camera“ – linksma įsivaizduot, kaip 1929 m. jis lakstė po miestus su milžiniška ir sunkia kino kamera. Dabar turbūt viskas daug paprasčiau. O gal ir nelabai? Apie tai savo knygoje „Order in Chaos“ rašo vienas geriausių dokumentikos montažo režisierių Nils Pagh Andersen. Knyga tarsi apie montažo teoriją, o iš tikrųjų – apie žmones, su kuriais jis dirbo. 

Savo rekomendacijų lentyną užbaigsiu viena mano mėgstamiausių kino kūrėjų – Agnès Varda, jos filmai tokie žavūs ir tikri, tokie, kaip ir ji pati, neretai kadre pasirodanti. Visa ši selekcija labiausiai yra apie kūrėjus, kurie stebi pasaulį ir mums kažką naujo bei įdomaus apie jį papasakoja.

E. Kairytės atrinkti leidiniai:

• Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą / Rūta Oginskaitė, 2010 (išduodama į namus)
• Order in Chaos: Storytelling and Editing in Documentary Film / Niels Pagh Andersen, 2023 (išduodama į namus)
• Michelangelo Antonioni: the Investigation 1912-2007 / Seymour Chatman, Paul Duncan (eds.), 2008 (išduodama į namus)
• Werner Herzog: a Guide for the Perplexed / Conversations with Paul Cronin“, 2014 (išduodama į namus)
• Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti / Giedrė Beinoriūtė, 2022 (išduodama į namus)

E. Kairytės atrinkti filmai:

• Amarcord / Federico Fellini (žiūrėti vietoje)
• The Chaplin Collection: The Kid (žiūrėti vietoje)
• Il Posto / Ermanno Olmi (žiūrėti vietoje)
• Man with a Movie Camera / Dziga Vertov (žiūrėti vietoje)
• The Agnès Varda Collection: Vol. 1 (La Pointe Courte, Cleo from 5 to 7, Le Bonheur, The Gleaners and I), (žiūrėti vietoje)

Kiti kino kūrėjų ir tyrinėtojų pasirinkimai čia.