„Prisiminimų nešėjai“, Miglė Križinauskaitė-Bernotienė, 2020
Paskutinę „Meno avilio“ organizuojamo renginių ciklo „Gilios upės tyliai plaukia“ savaitę įvyks dvi „Meno avilio“ jaunųjų programerių sudarytų trumpo metro filmų ir videomeno programų peržiūros. Jaunieji programeriai – tai edukacinė „Meno avilio“ iniciatyva, kurios metu vyresniųjų klasių moksleivės (-iai) ir studentės (-ai) „pasimatuoja“ filmų programų sudarytojų profesiją: žiūri filmus, sudaro programas, jas viešina ir pristato žiūrovams. Rugpjūčio 21 d. 21 val. Liubarto tilto patiltėje jaunosios programerės kvies žiūrovus į epistoliarinių filmų programą „Tavo aidai“.
Apie eksperimentinį ir pirmosios perspektyvos kiną su režisiere, programoje pristatomo filmo „Prisiminimų nešėjai“ autore Migle Križinauskaite-Bernotiene kalbasi jaunoji programerė Mija Ničajūtė.
Esate žinoma kaip audiovizualinio meno kūrėja, eksperimentinių, dokumentinių filmų režisierė. Labai įdomu sužinoti, iš kur atsirado šis susidomėjimas nenaratyvine kino forma ir kuo jus patraukė abstraktesnis, eksperimentinis kinas?
Mano susidomėjimas eksperimentiniu kinu kyla iš noro tyrinėti ir išreikšti subjektyvią patirtį, emocijas ir idėjas be tradicinio naratyvinio kino suvaržymų. Eksperimentinis kinas suteikia laisvę žaisti su vaizdais ir garsais, tyrinėti naujas formas ir idėjų perteikimo būdus. Šis kinas dažnai gali būti apibūdinamas kaip kinematografinė poezija, hipnotizuojantis sapnas, alsuojantis siurrealizmu ir simbolizmu. Svarbiausia, kad jis egzistuoja kaip kino patirtis, esanti už̌ „tradicinio“ pasakojimo ribų. Jo kūrėjai dažnai eksperimentuoja su medijos taktiliškumu, pačiu filmavimo procesu, vaizdo ir garso montažu ir netgi filmo pateikimo auditorijai būdais. Ši kūrybinė laisvė ir ieškojimai mane iš tiesų labiausiai ir žavi.
Programos „Tavo aidai“ kūriniai yra įvairių formų laiškai: vieni kreipiasi į prarastus vaikystės namus ar žmones, kiti pasakoja skaudžius praeities įvykius. Ar „Prisiminimų nešėjus“ galėtumėte priskirti laiško formai? Jei taip, kam šis laiškas būtų skirtas?
Taip, filmas „Prisiminimų nešėjai“ tikrai gali būti priskirtas laiško formai, nors galbūt ne tradicine prasme. Šis filmas yra tarsi vizualus ir emocinis laiškas, adresuotas mano senelės atminimui ir mano pačios patirčiai su ja susijusiuose prisiminimuose. Filmas yra bandymas išreikšti ir perduoti tai, kas buvo prarasta ir kas išliko mano atmintyje, nesitikint atsakymo, bet siekiant susigrąžinti ir vizualizuoti tas vertingas patirtis ir jausmus.
Savo programoje nagrinėjame atminties ir dabarties ryšį. Jūsų filmas „Prisiminimų nešėjai“ taip pat tiria laiką ir atminties fragmentiškumą. Kuo šios temos jums svarbios?
Savo darbuose dažnai nagrinėju atminties ir laiko erozijos temas. Filmas „Prisiminimų nešėjai“ buvo mano baigiamasis magistro studijų projektas ir tuo metu man buvo labai svarbus, nes kėlė klausimus apie žmogaus vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir mūsų nuolatinį norą išsaugoti praeinantį laiką jį užfiksuojant. Kiekvieną akimirksnį prieš mus dingsta realybė – lieka tik tai, kas suranda vietą prisiminimuose, kurie nėra amžini ir nekintantys. Galbūt todėl filme susipina realybė ir eksperimentinio kino formos, griaunančios tikrovę ir imituojančios išblėstančius prisiminimus.
Kas jus paskatino imtis būtent tokios, asmeniškos, tematikos?
Pagrindinis akstinas kurti filmą buvo noras ištirti atminties, laiko ir judančių vaizdų sąveiką. Tik vėliau filmas įgavo autoetnografinį atspalvį. Supratau, kad savo močiutės veidą prisimenu ne iš vaikystės įvykių ar akimirkų, o iš nuotraukos, kuri kabėjo mano senelių namuose. Tai galiausiai tapo pagrindine filmo ašimi: laiko, atminties ir artimųjų netekties tyrinėjimas, bandymas suprasti, kaip mūsų santykis su praeitimi veikia dabartį. Siekiau išreikšti šias patirtis ir rasti būdą, kaip plačias ir sudėtingas temas vizualizuoti ir perteikti žiūrovams per savo asmeninės perspektyvos prizmę. Todėl neatsitiktinai, filmo „Prisiminimų nešėjai“ garso takelyje pasigirsta mano balsas, kalbėjimas pirmuoju asmeniu.
Atrodo, kad filme yra ir daugiau autobiografiškų elementų.
Visi filmo kadrai nufilmuoti ten, kur leidau vaikystės dienas – močiutės ir senelio namuose, Šventosios upės pakrantėje ir upės vingyje. Taip pat jame pasikartojančiu ir labai asmenišku motyvu tampa vanduo: tekanti upė, vandens augalai, stambiu planu užfiksuota akis, banguojantis vanduo ir moterų portretai, atsirandantys raudonoje šviesoje fotografijos ryškinimo vonelėje. Taip pat rodomos į upę įbridusios kojos, lange banguojantys lapai, dangaus atspindys – visa tai susiję su mano pačios patirtimi ir prisiminimais. Vanduo man rezonuoja kaip moteriškumo simbolis, kuris filme yra reikšmingas, nes jame susipina trijų mano šeimos moterų kartų – močiutės, anūkės ir proanūkės – gyvenimai. Taigi filmas, nors ir asmeniškas, liečia universalias temas.
Užsiminėte apie filmo garso takelį – jis išties yra atmosferiškas ir vaizdui prideda dar daugiau paveikumo. Kokios jūsų įžvalgos apie vaizdo ir garso santykį ekrane?
Filme gausu eksperimentinei dokumentikai būdingų asinchroninių garsų. Filmo garso takelyje dažnai pasigirstantis skaidrių projektoriaus garsas ir juostos šviesos blykstelėjimo kadrai imituoja netobulą, fragmentišką žmogaus atmintį. Filme taip pat girdimas tuvių genties gerklinis dainavimas, kuris tampa nuoroda į Sibiro genties kitonišką supratimą apie laiką bei atlieka kiek žemiškesnę funkciją – kuria paslapties, prisiminimo nuotaiką. Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika, „apgaubia“ operatoriaus Nojaus Drąsučio užfiksuotus vaizdus nostalgiška nuotaika, skatindama žiūrovą pasinerti į savo prisiminimus.
Iš kur kilo filmo pavadinimas? Ką jums reiškia „Prisiminimų nešėjai“?
Filmo pavadinimas „Prisiminimų nešėjai“ kyla iš filmo tematikos, kuri apima laiko ir atminties santykį. Kaip minėjau, vandens elementas filme itin svarbus – jis simbolizuoja laiko tekėjimą bei „atplukdo prisiminimus“. Kai kalbame apie prisiminimus, dažnai naudojame išsireiškimus, tokius kaip „per miglą“ ar „per raibuliuojantį vandenį“, kad apibūdintume jų neaiškumą ir fragmentiškumą. Upė filme veikia kaip simbolis, reprezentuojantis prisiminimų tekėjimą ir jų pernešimą. Nors filmas nagrinėja atminties, laiko, praeities ir ateities temas, jis taip pat kviečia žiūrovus atsigręžti į dabartį ir tiesiog būti čia ir dabar.
Filmą „Prisiminimų nešėjai“ bus galima išvysti rugpjūčio 21 d. 21 val. Liubarto tilto patiltėje Vilniuje, renginių ciklo „Gilios upės tyliai plaukia“ metu. Epistoliarinių filmų programą „Tavo aidai“ pristato jaunosios programerės, vadovaujamos kuratorės Onos Kotrynos Dikavičiūtės. Daugiau informacijos ieškokite www.menoavilys.lt arba „Instagram“ paskyroje @jauniejiprogrameriai. Renginių ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras.