Pakvietėme į sinematekos kolekciją, saugomą visuomenei atvirame archyve adresu A. Goštauto g. 2 (Vilnius), žvilgtelėti kino kūrėjus|as ir tyrinėtojus|as. Paprašėme jų išsirinkti po keletą knygų, žurnalų ir filmų, kuriuos jie|jos rekomenduoja žmonėms, kuriantiems filmus, studijuojantiems kiną ar tiesiog norintiems apie šią sritį praplėsti savo žinias. Taip sinematekoje atsirado personalizuotų pasirinkimų lentyna „Atrinkta kino kūrėjų ir tyrinėtojų“.
Kviečiame susipažinti su kino kritikės Živilės Pipinytės pasirinkimais ir argumentacijomis. Apsilankę portale iBiblioteka, galėsite jas pasiimti skaityti į namus. Periodika ir filmai į namus neišduodami, tačiau juos galima skaityti/žiūrėti vietoje.
Ž. Pipinytė:
Kad ir kaip banaliai skambėtų, mano lentynėlėje – knygos ir filmai, kurie skirtingais gyvenimo tarpsniais padėjo rasti atsakymą į klausimus apie kino esmę ir gyvenimo prasmę.
Krzysztofo Kieślowskio (1941–1996) kūrybai skirtas žurnalo „Kwartalnik filmowy“ (Nr.24, 1998) numeris. Aptariami dokumentiniai režisieriaus filmai, daugiausia vietos skirta trilogijos „Trys spalvos“ („Trzy kolory“) analizei. Pavyzdžiui, Marcinas Bortkiewiczius lygina sacrum Wisławos Szymborskos eilėraštyje „Meilė iš pirmo žvilgsnio“ („Milość od pierwszego wejrzenia“) ir trečiajame trilogijos filme „Raudona“ („Trzy kolory: Czerwony“, 1994). (Tekstai lenkų kalba, santraukos angliškai). (žiūrėti vietoje)
Toddas Haynesas – vienas subtiliausių kino kūrėjų. Pagal Patricios Highsmith romaną sukurtas Hayneso filmas „Kerol“ („Carol“, 2016) – rafinuota kino kalba perteikia jausmų ir savęs atradimo dramą bei verčia prisiminti apie iš šių dienų kino vis labiau išnykstančią režisieriaus meistriškumo sąvoką. Kalbėdamas apie filmą Haynesas sakė: „Bet kas yra gyvenimas, jei ne nuolatinis kompromisas, savotiškos derybos tarp to, ką galime, ir ko trokštame? Douglasas Sirkas pasakytų, kad gyvenime nieko nėra amžino. Kinas leidžia tai parodyti. Net laiminga pabaiga palieka žiūrovą alkaną, alkio neįmanoma numalšinti. Nori daugiau, bet niekad negauni pakankamai daug. Būtent taip veikia geismas“. (žiūrėti vietoje)
Lenkų trumpametražių filmų rinkinyje „Polish Shorts 2008“ atsidūręs Paweło Łozińskio dokumentinis filmas „Kici, kici“ (2008) pasakoja apie specifiškus žmones – benamių kačių maitintojus. Kiekvienas iš filmo herojų atskleidžia vis kitą vienatvės variantą. Režisierius juos lydi ten, kur katės gyvena ir laukia savo globėjų. Bene siurrealistiškiausia tokia vieta – senos kapinės. (Filmas su angliškais subtitrais.) (žiūrėti vietoje)
Woody Alleno knyga „Diagnozė: nepakaltinimas“ – 2010-aisias lietuviškai pasirodęs ankstyvųjų režisieriaus tekstų rinkinys. Labiausiai mėgstu Alleno filmus „Manhattanas“ („Manhattan“, 1979) ir „Enė Hol“ („Anny Hall“, 1977). Tai ironiški 8-ojo dešimtmečio Niujorko intelektualų portretai, bet kartu jie tiksliai įvardijo to laiko abejones bei idealus, kurie iki šiol svarbūs ne vienam režisieriaus gerbėjui. (išduodama į namus)
Jane Campion filmas „Kruvinoji poezija“ („In The Cut“, 2003) – tarp retai minimų režisierės kūrinių, pasirodymo metais sulaukęs daug kritikos. Bet pasakojimas apie literatūros dėstytoją ir poetę (Meg Ryan), kuri įsimyli žudiko maniako ieškantį įtartiną policininką (Mark Ruffalo), – tai vienas jausmingiausių Campion filmų, kuriame susilieja kraujas ir poezija. (Vaizdajuostė, įgarsinta lietuviškai.) (žiūrėti vietoje)
Jau legenda tapusio Europos dokumentinio kino simpoziumo Rygoje leidinys „Documentaries On The Brink of Millennium“ (Ryga, 2001) pristato 1999-aisiais simpoziume skirtingų šalių kino kūrėjų bei teoretikų išsakytas hipotezes, koks bus naujojo tūkstantmečio dokumentinis kinas. Įdomu, kokios prognozės išsipildė, o kokios – ne. (Tekstai anglų ir rusų k.). (išduodama į namus)
Kiti kino kūrėjų ir tyrinėtojų pasirinkimai čia.