Severinos Venckutės nuotr.
Multimedijos žurnalistė, NARA žurnalistikos erdvės bendraįkūrėja Berta Tilmantaitė visai neseniai prie Rusijos ambasados su bendramintėmis įgyvendino per visą pasaulį nuskambėjusį meninį performansą „Swimming Through“ (liet. (iš)plaukti), kuriuo buvo siekdama atkreipti dėmesį į Rusijos vykdomą genocidą Ukrainoje.
B. Tilmantaitės kūrybai, jos rengiamiems video ir foto pasakojimams būdingas dėmesio koncentravimas į svarbias pasaulio problemas. Daug jo apkeliavusi, savo darbus publikavusi tokiuose svarbiuose leidiniuose kaip „National Geographic“, „Deutsche Welle“, „Der Spiegel“, „Al Jazeera“ ir kt., po daugiau nei 15 metų B. Tilmantaitė kaip lektorė sugrįžo į savo buvusią mokyklą – Šilalės r. Dariaus ir Girėno progimnaziją.
„Tai lyg kelionė laiku“, – sako B. Tilmantaitė, prisijungusi prie medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ organizuojamo edukacinio projekto „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ ir drauge su režisiere Aiste Žegulyte vedanti Šilalės mokinėms|iams kūrybines fotografijos dirbtuves. Taip, bendradarbiaujant kūrėjoms|ams ir mokytojoms|ams, sprendžiamos įvairios formaliojo ugdymo problemos.
Kokius panašumus ir skirtumus įžvelgia tarp savęs, prieš daugelį metų sėdinčios mokyklos suole, bei dabartinių mokinių ir ką bręstančiam žmogui reiškia kūryba, pasakoja bei savo edukacijos projektuose įgyta patirtimi dalijasi B. Tilmantaitė.
Drauge su NARA kolektyvu aktyviai užsiimate edukacine veikla. Štai jau nuo rugsėjo mėnesio reguliariai susitinkate su Šilalės mokinėmis|iais? Kaip jūs bendraujate su jaunais žmonėmis iš lektorės pozicijos?
Bendrauju taip, kaip norėjau, kad su manimi bendrautų – kiek įmanoma atviriau, nuoširdžiau, su pasitikėjimu. Man svarbu ištransliuoti, kad priimu visus mokinius, kad ir kokie jie būtų, kad pasitikiu jais, kad drauge kuriame saugią erdvę, kur galime būti, kokie norime būti, kad galime sakyti, ką norime sakyti. Žinoma, iki tol, kol vieni kitiems nekenkiame. Drauge su mokiniais ieškome būtų, kaip drauge koegzistuoti – tai nelengva, bet įmanoma. Tad stengiuosi būti tuo, ko man pačiai trūko, kai aš buvau jų amžiaus.
Ar tą atviresnio santykio tarp mokinių ir mokytojų trūkumą įžvelgi ir šiandienos mokykloje?
Prisiminus save ir savo klasės draugus, atsimenu pasitikėjimo savimi stygių. Deja, tą patį pastebėjau ir bendraudama su dabartiniais mokiniais. Bet kaip gali pasitikėti savimi, kai viską atlieki pagal nustatytus reikalavimus: kas gerai – kas blogai, kaip reikia – kaip nereikia, kas teisinga – kas neteisinga ir pan.
Drauge su A. Žegulyte mokinių grupę atsivežėme į MO muziejuje eksponuojamą fotografjų parodą „Permainų šventė“ ir kadangi mūsų projekte „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ galutinis tikslas yra sukurti pačių įamžintas fotoistorijas, paprašėme spontaniškai pasibandyti kuriant istoriją iš parodos nuotraukų. Nustebino tai, kad didžioji dalis mokinių sukurtų naratyvų turėjo labai ryškų didaktiškumą ir normatyvumą, tarsi kalbėtų ne savo žodžiais, o jiems įbruktais. Tai, mano manymu, ir kyla iš to nepasitikėjimo savimi, kai vengi reikšti savo nuomonę, nes bijai suklysti, būti nesuprastas.
Dėstai universitetų studentams. Gal tik ištrūkę iš mokyklos, įgyjame tos vidinės laisvės?
Taip, studentai tikrai atrodo laisvesni, tačiau ir čia jaučiu įstrigimą tarp taisyklių, kurias nustato mokytojai, dėstytojai, ir tu turi jų laikytis. Ir kai iš šalies tau kažkas sako, kad galima daryti ir kitaip, jie žiūri į tave kaip į provokatorių, kuris tik pridarys bėdų.
Kas turėtų nutikti, kad įvyktų sisteminis pokytis?
Pastebėjau, kad mokyklose trūksta atvirų diskusijų. Pradėjus diskutuoti, matai, kad tai mokiniams nauja ir, kad juos tai šiek tiek varžo. Manau, reikia leisti mokiniams būti, kaip jie norėtų būti, kokiais jie nori būti ir padėti jiems tai daryti – atvirai kalbantis, išgirstant, pažvelgiant į tam tikras situacijas iš kelių pusių, nestigmatizuojant ir nenustatant normų. Nes elgiantis priešingai, iškyla pavojus suvienodėti ir gyventi su nuolatine baime suklysti. Tikrai mokiniai bijo kurti, nes bus išjuokti, padarys kažką neteisingai, gaus blogą pažymį ir t. t. Todėl, kai pakvieti laisvai kurti, į tave ir žvelgia nepatikliai.
Papasakokite, apie projekte „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ vykdomas kūrybines veiklas.
Pradėjome nuo pokalbių apie fotografiją, istoriją ir kaip ji pasakojama, apie tai, kas yra portretas ir kaip jį sukurti. Kad prieš imdami fotografuoti, įsikvėptų, peržiūrėjome mūsų su Aiste darbus, pasaulinių kūrėjų fotografijas. Pamažu mokiniai ėmė kurti autoportretus, fiksuoti savo dienas, taip pereinant prie fotoistorijų, kurias jie mums nuolatos siunčia.
Norėdamos suteikti dažnam šiandienos mokiniui nepatirtą fotografijos staigmenos ir netikėtumo momentą, nupirkome kiekvienam po vienkartinį juostinį fotoaparatą. Daugeliui tokia technologija nepažinta, kai fotografuojant reikia žiūrėti pro akutę, o rezultatas pamatomas ne iš karto. Taip akcentavome tai, kad svarbu fotografiją pamatyti ne tik ekranėlyje, bet ir savo galvoje, fokusuotis ne tik į rezultatą, bet ir į patį procesą. Taigi gegužę mūsų laukia visus šiuos mokslo metus mokinių kurtų fotoistorijų paroda.
Gal kūryba ir yra tai, kas leidžia greičiau pelnyti jauno žmogaus pasitikėjimą?
Kūryba leidžia vienam prie kitų priartėti. Ji ir skirta susikalbėti jausmiškai, emociškai, be žodžių, be struktūruotų sakinių, o per jutiminius dalykus. Ir tas pokalbis atsiranda ne tik tarp kartų, bet ir tarp skirtingų šalių, kultūrų, pasaulėžiūrų ir pan. Labai tikiuosi, kad po šio projekto mokiniai tęs tai, ką mokėmės – toliau kurs ir darys tai, ką jiems norisi.
Kokie vidiniai atradimai jumyse įvyko šio projekto metu?
Ėmiau daugiau galvoti apie šalies švietimo sistemą ir kaip ją galima tobulinti – mažiau koncentruojantys į normatyvus ir vertinimus, žvelgiant į mokyklą į kaip gyvą organizmą, ekosistemą, ieškant joje talentų, auginant, puoselėjant mokinių įgūdžius. Juk švietimo sistema yra visų mūsų atsakomybė.
Pati augusi mažame miestelyje, kur mažiau būrelių, užsiėmimų, galimybių, galiu tik patvirtinti, kokios yra svarbios mokytojų iniciatyvos, kad ir dalyvauti tokiuose projektuose kaip „Istorijos. Garsais ir vaizdais“. Sugrįžus į mokyklą, kaip kūrėjai, lektorei, įvyksta mainai – ne tik kažko mokai, bet ir mokaisi bendrauti su jaunu žmogumi, apie jo aktualijas, pasaulėvoką, santykį su pasauliu, pačia mokykla. Labai svarbu jausti tą pulsą, nes nuo to, ko jie nori ir kur jie eis, priklauso ir tai, kur eis visa mūsų visuomenė.
„Meno avilio“ projektas „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo projekto „Kultūros edukacijos sistemos modernizavimas“ dalis.