Gilios upės tyliai plaukia’26

Věros Chytilovos filmas nukelia į didžiulį, dar nebaigtą statyti Prahos gyvenamąjį rajoną, kuriame per vieną dieną susipina įvairių kartų gyventojų kasdienybės istorijos. Žiūrovas seka žmonių buitį, kai jie bando prisitaikyti prie purvu aptaškytų pėsčiųjų takų, nuolat gendančios infrastruktūros ir vėluojančių statybų. Nuo jaunų motinų, besibraunančių per statybvietes, iki pagyvenusio vyro, ieškančio savo naujojo buto, – filmas kuria kaleidoskopinį kasdienybės portretą, atskleidžiantį gyvenimą vėlyvojo socializmo urbanistinės plėtros chaose. 

Nors tik pasirodžiusio filmo neleista pristatyti plačiai auditorijai, šiandien „Blokinė istorija, arba kaip gimsta gyvenamasis rajonas“ vis dar laikoma viena taikliausių režisierės socialinių satyrų ir itin reikšmingu čekų kino kūriniu. Derindama dokumentinę autentiką ir maištingą komediją, V. Chytilová atskleidžia visuomenę, kuri metaforiškai lieka nuolatiniu statybų projektu.

Apie organizaciją

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje.

Trumpametražių filmų ir per stebuklą išlikusių archyvinių nuotrupų programa kvies prisiminti, kad kinas, be apeliavimo į emocijas ir protą, taip pat nuolat taiko ir į mūsų kūną. Tai kaip niekad akivaizdu stebint ankstyvuosius erotinius filmus – nepadorius, bet sykiu alsuojančius su niekuo nesupainiojama gryna kino magija. Klystume šiuos filmus vadindami seksualiais, nes juose slypi daug daugiau: tam tikras švytėjimas, pulsavimas, mirgėjimas, suteikiantys jiems paradoksalų sakralumą; įtraukus ir paslaptingas veido bruožų išryškinimas, besimaišantis su tolstančių siluetų kontūrais. Ar gali būti, kad kino menas iš prigimties yra erotiškas? Kviečiame išsiaiškinti!

Seansui akompanuos Matas Samulionis (saksofonas, modulinis sintezatorius) – meno daktaras, elektroakustinės muzikos kūrėjas, atlikėjas ir meno tyrėjas, savo veikloje jungiantis kompoziciją, improvizaciją bei technologines inovacijas. Jo mokslinių tyrimų ašis – unikalus improvizacinės muzikos įkodavimo ir iškodavimo modelis, kur kūrybinis veiksmas yra traktuojamas kaip medijų komunikacijos formą.

Apie organizaciją

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ – vienintelė tęstinė iniciatyva Baltijos šalyse, kryptingai ir įvairiapusiškai pristatanti ankstyvąjį pasaulinį kino paveldą plačiai auditorijai.

„nepaleisk jos“ – filmas, sukurtas kaip atsakas į Belgijos institucinį sienų kontrolės ir policijos smurtą prieš migrantus. Kartu tai ir poetinė refleksija apie žmones, neleidžiančius šiam smurtui išnykti iš atminties, – apie lėtą, rūpesčiu ir buvimu kartu grįstą solidarumą.

Šio filmo tema aktuali ir mums. Lietuvoje ir visoje Europoje vis dažniau matome, kaip baimė ir smurtas prieš migrantus tampa kasdienybės dalimi, prie kurios pamažu priprantama.

Kai Europos Parlamente skamba raginimai „išsiųsti juos atgal“, o Lietuvos pasienyje tęsiasi atstūmimo politika, kartais pasibaigianti žmonių mirtimis, ir tai nėra pavieniai atvejai. Tai sisteminių politinių sprendimų dalis, formuojanti mūsų bendrą tikrovę.

Šis filmas kviečia sustoti ir paklausti: ką reiškia gyventi visuomenėje, kurioje vieni žmonės yra saugomi, o kiti – stumiami į užribį? Ir kaip išlikti jautriems tam, kas tampa vis labiau įprasta.

Šį filmą pasirinkome kaip kvietimą prie to nepriprasti.

Apie organizaciją

„Sienos Grupė“ yra nevyriausybinė organizacija, teikianti humanitarinę, socialinę ir teisinę pagalbą migrantams Lietuvoje, nesvarbu, koks jų teisinis statusas.

Charleso Burnetto filmo „Avių skerdikas“ veiksmas vyksta Los Andželo Votso rajone. Skerdykloje dirbantis Stanas bando išlaikyti savo šeimą aštuntojo dešimtmečio Amerikos ekonominio nuosmukio sąlygomis. Kelerius metus kurtame filme daugiausia vaidino neprofesionalūs aktoriai, o pats pasakojimas lipdomas iš kasdienybės fragmentų – apleistų vaikų žaidimų aikštelių, kaimynų pokalbių prie namų, tylių buities akimirkų. Kol Stanas mėgina suderinti darbą ir šeimą, filme išryškėja žmonių pastangos išsaugoti namų ir bendrystės jausmą net ir nuolatinės įtampos akivaizdoje. Nors „Avių skerdikas“ sukurtas 1977-aisiais, dėl neišpirktų muzikos autorinių teisių filmas dar ilgai buvo neprieinamas žiūrovams. Vis dėlto šiandien jis laikomas vienu svarbiausių Amerikos nepriklausomo kino kūrinių.

Apie organizaciją

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje. 

Šanis – pašėlęs ir energingas aštuonmetis berniukas, riedlente nardantis Budapešto gatvėmis. Miestas yra jo žaidimų aikštelė ir prieglobstis, leidžiantis ištrūkti iš nediduko vieno kambario buto, kuriame gyvena visa jo šeima. Gatvėje Šanis atsitiktinai sutinka jaunus kino kūrėjus – Davidą ir Balintą, ir taip prasideda jų ilgametė draugystė.

Per 12 metų „KIX“ fiksuoja, kaip berniukas užauga ir tampa visų priešu. „Likimas stipresnis už valią“, – į kamerą sako benamis, tarsi pranašaudamas Šanio likimą. Kada Šanio keliamas chaosas yra tik vaikiškos išdaigos, o kada –  rimti nusikaltimai? Kiek ilgai jis galės išvengti savo veiksmų pasekmių? Ar tokioje aplinkoje užaugęs vaikinas yra pasmerktas nesėkmei? Ir, vis dėlto, kas stipresnis – likimas ar valia?

Prieš filmą, leidžiantį panirti į jauno žmogaus svajonių bei iššūkių kupiną brandos istoriją, vyks pokalbis su Vilniaus socialinio klubo atstove Gabriele, kurios viena iš veiklų – nuolatinis dialogas su laiką gatvėse leidžiančiais jaunais žmonėmis.

Apie organizaciją

Jaunieji programeriai – edukacinė „Meno avilio“ iniciatyva, kuria siekiama suteikti galimybę jauniems žmonėms „pasimatuoti“ filmų programos sudarytojos (-o) profesiją: žiūrėti filmus, apie juos diskutuoti, patiems sudaryti filmų programas bei jas viešinti. Kartu tai puiki proga susitikti bendraminčių, bendraujant su kino profesionalėmis (-ais) ugdyti atidų žvilgsnį į ekraną ir pasaulį, su kitomis (-ais) dalintis savo jausmais ir mintimis.  

Vilniaus socialinis klubas (Vilnius Social Club) – tai nevyriausybinė organizacija, kuri teikia ugdomąją ir socialinę pagalbą vaikams bei jaunimui, atstovauja ir gina žmonių teises bei telkia visuomenę prisidėti prie vaikų ir jaunuolių gyvenimo gerinimo.

Brolis su seserimi siekia atkeršyti už savo tėvų mirtį – jie tobulina kovos menų įgūdžius ir ieško legendinio „Šventosios liepsnos“ kalavijo. Norėdami atkeršyti, jie turi prasibrauti pro demonus, vaiduoklius ir įveikti senovinės šventyklos spąstus.

„Šventoji kovos menų liepsna“ yra intriguojantis studijos „Shaw Brothers“ aukso amžiaus saulėlydžio artefaktas. 1970-ųjų kung fu karštinei slūgstant, režisierius Lu Chun-Ku nusigręžė nuo realistinės choreografijos ir pasuko link fantastinio kovos menų subžanro – wuxia. Čia tradiciniai skrydžiai ant lynų persipina su gausiais specialiaisiais efektais, kurie vėliau tapo devintojo dešimtmečio Honkongo kino vizitine kortele.

Apie organizaciją

„Mondo Bizarro“ – tai siaubo, fantastinio ir kultinio kino festivalis bei kasmėnesinė peržiūrų serija, dedikuota pasauliniam žanrinio kino paveldui. „Mondo Bizarro“ siekia supažindinti su unikaliais siaubo, fantastiniais, veiksmo ir mokslinės fantastikos filmais iš įvairiausių pasaulio kampelių bei atkreipti dėmesį į juos kūrusius kino menininkus, pagerbiant tiek pripažintus, tiek pradedančiuosius kūrėjus.

„Dvi dienos, viena naktis“ – jautri socialinė drama, kurioje pagrindinė veikėja Sandra (akt. Marion Cotillard) per vieną savaitgalį bando įtikinti kolegas atsisakyti metinių premijų, kad galėtų išsaugoti savo darbo vietą. Filme nagrinėjamas asmeninių psichikos sveikatos iššūkių ryšys su visuomenine stigma, socialine ir finansine realybe, laisvąja darbo rinka ir solidarumu.

Prieš seansą vyks diskusija „Ką veikiam, kai nedirbam? Solidarumas, negalavimai ir darbo rinka“. Jos metu bus kalbama apie teisę sirgti ir ilsėtis darbo rinkos spaudimo sąlygomis, kolektyvinės atsakomybės bei solidarumo ribas ir emocinį ekonominio nesaugumo poveikį žmogui bei bendruomenėms. Taip pat bus aptariama, kaip produktyvumo kultūra formuoja visuomenės santykį su saviverte, sveikata ir dalyvavimu viešajame gyvenime.

Diskusijoje dalyvaus:

Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė – profesorė, Vilniaus universiteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovė,  kurios tyrimai skirti darbuotojų gerovei ir sveikatai bei darbo ir asmeninio gyvenimo balansui.

Monika Višnevska – psichologijos bei filosofijos magistrė, aktyvi progresyvių socialinių judėjimų dalyvė.

Elžbieta Tamulionytė – „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė, rašytoja, kartu su partneriu veda „Pints & Ponytails LT“ – kasų pynimo mokymus tėčiams.

Julija Voinė – klinikinė psichologė, „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė. 

Pokalbį moderuos Karolina Zakarauskaitė – Psichikos sveikatos menų festivalio RYŠIAI kuratorė, sveikatos humanitarinių mokslų magistrė, „Žvelk giliau“ koordinatorė.

Apie organizaciją

VšĮ „Rūpestinga kultūra“ veikla apima kultūrą, sveikatą, ir aktyvizmą. Ji organizuoja psichikos sveikatos menų festivalį RYŠIAI. Per festivalį kviečiama ieškoti, ką bendruomenės, menų, sveikatos ir mokslų atstovai gali padaryti drauge, siekdami struktūrinių pokyčių, kurių reikia gerinti psichikos sveikatą visuomenėje ir mažinti su ja susijusia stigma.
2026 m. spalį vyksiantis ketvirtasis festivalis RYŠIAI gilinsis į darbo ir sveikatos sąsajas. Bus tyrinėjamas rūpesčio darbas, sąsajos tarp produktyvumo, psichikos sveikatos, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir žmogaus vertės.

Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva „Žvelk giliau“ yra apie psichikos sveikatą be stereotipų! Iniciatyvą organizuoja Higienos institutas, finansuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Prisimenant 2025 m. pabaigoje mirusį queer režisierių Rosa von Praunheim, queer archyvas „išgir̃stì“ ir queer festivalis „Kreivės“ kviečia į šio kūrėjo reikšmingiausio filmo peržiūrą.

1971-aisiais pasirodęs kūrinys Vokietijoje padarė panašų poveikį, kokį 1969 m. JAV sukėlė „Stonewall“ riaušės, davusios pradžią LGBTQ+ teisių judėjimui. Ši juosta tapo garsiu raginimu bendruomenei burtis ir kovoti už savo laisves. Tai pasakojimas apie jauną vaikiną septintojo dešimtmečio Berlyne, tačiau kartu tai ir sociologinis traktatas bei kritiškas žvilgsnis į to meto izoliuotą ir save izoliuojančią homoseksualų bendruomenę.

Latvių kilmės Vokietijos dokumentinio kino kūrėjas, kuris Lietuvoje vis dar menkai žinomas. Kaip ir nemažai jo kartos menininkų, Naujojo vokiečių kino atstovų, savo filmais jis siekė supurtyti pokario Vokietijos visuomenę, kelti politinius ir socialinius klausimus – ne tik fiksuoti, bet ir keisti tikrovę.

Filmas rodomas bendradarbiaujant su Goetheʼs institutu.

Apie organizaciją

„išgir̃stì“ – queer socialinių ir kultūrinių veiksmų erdvė, kurios veiklos sritys apima šios bendruomenės kultūrą, archyvavimą ir psichosocialinę gerovę. Festivalis „Kreivės“ – tai organizacijos kultūrinė bei socialinė iniciatyva. Nuo 2014 m. queer kultūros renginiais (filmų peržiūromis, skaitymais, parodomis, vakarėliais) ji kuria erdvę susitikimams, saviraiškai ir pokyčiui. 13-asis festivalis „Kreivės“ vyks 2026 m. rugsėjo 4–9 d. Vilniuje, o papildomi renginiai organizuojami visus metus Vilniuje ir Kaune.

13-osios „Kreivės“ – 2026 m. rugsėjo 4–9 d. Vilniuje. Papildomi renginiai vyksta visus metus Vilniuje ir Kaune.

Jaunas mokytojas atvyksta į atokų Taivano kaimą pavaduoti savo sesers vietinėje mokykloje. Iš pradžių jis jaučiasi svetimas šioje aplinkoje, bet pamažu įsilieja į bendruomenės kasdienybę, kupiną vaikų išdaigų, paprastumo ir lėto gamtos ritmo. Tačiau idiliškoje kaimo kasdienybėje tyliai ir nepastebimai bręsta lengvas nerimas. Nepriteklius, pažeidžiama gamta ir modernėjančio pasaulio ženklai ilgainiui ima drumsti trapią vietos harmoniją. Vasariška šiluma, vaikiškas naivumas ir melancholija šiame filme tampa nostalgišku prisiminimu apie nesuvaldomą gyvenimo tėkmę.

Šis seansas yra „Skalvijos“ kino centro organizuojamos režisieriaus Hou Hsiao-Hsien retrospektyvos dalis. Išsami taivaniečių režisieriaus retrospektyva vyks rugsėjį „Skalvijos“ kino centre. Hou Hsiao-Hsien laikomas vienu svarbiausių Taivano Naujosios bangos kino judėjimo atstovų ir vienu moderniausių pasaulinio kino režisierių. Jo kūryba nuo 1980-ųjų ne tik formavo Taivano kino identitetą, bet ir turėjo didžiulę įtaką visai pasaulio kino estetikai – ypač Europos autorių kinui ir nepriklausomiems režisieriams.

Apie organizaciją

„Skalvijos“ kino centras įkurtas 1963 metais. Šiandien tai yra seniausias veikiantis kino teatras Vilniuje. „Skalvijos“ misija – reikšmingai prisidėti prie kino kultūros tradicijų kūrimo ir puoselėjimo, stiprinti masinės komercinės kino pasiūlos alternatyvą Vilniuje ir Lietuvoje. Kino centras siekia supažindinti žiūrovus su nekomerciniu kinu, ypatingą dėmesį skirdamas Europos šalių ir autoriniam kinui, rengia kino klasikos filmų programas, autorines retrospektyvas, teminius ciklus. „Skalvija“ taip pat daug dėmesio skiria Lietuvos kinui: pristato Lietuvos kino kūrėjų darbus, rengia proginius jų vakarus (retrospektyvas, premjeras), organizuoja susitikimus su filmų kūrybinės komandos nariais.

Ghassan Salhab filmo „Beiruto fantomas“ veiksmas vyksta Libane devintojo dešimtmečio pabaigoje. Pasakojama apie Khalilą – vyrą, kuris po dešimties metų grįžta į gimtąjį Beirutą. Kadaise, per pilietinį karą, jis inscenizavo savo mirtį, o šiandien, prisidengęs nauja tapatybe, klaidžioja po konflikto vis dar paženklintą miestą. Tarp buvusių draugų, tikėjusių, kad Khalilas mirė, pamažu ima sklisti gandai apie paslaptingą jo sugrįžimą.

Ši juosta jungia vaidybinį pasakojimą su pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių liudijimais apie jų pačių išgyventą konfliktą, palikusį gilų rėžį jų likimuose. Režisierius kviečia apmąstyti tremties, atminties ir karo paliktus pėdsakus – tiek miesto erdvėje, tiek žmonių širdyse. „Beiruto fantomas“ – tai vizuali meditacija apie išlikimą ir tęstinumą, tyrinėjanti, kaip bendruomenės išlaiko tarpusavio ryšius, kai kolektyvinė atmintis netenka tvirto pagrindo ir tampa suskaidyta.

Apie organizaciją

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje. 

Garsaus prancūzų ir khmerų kilmės kino meistro Rithy Panh kelerius metus filmuotas dokumentinis pasakojimas apie atokiose šiaurės rytų Kambodžos aukštumose gyvenančius bunongų tautos žmones, iki šiol puoselėjančius protėvių tradicijas. Ištikimi vietovės pavadinimo phnom (khmerų kalba kalnas arba kalva) prasmei, jie gyvena darniai su kalnų gamta ir miškais, kuriems šiandien grėsmę kelia klimato kaita ir tarptautinių korporacijų vykdomas intensyvus žemės vystymas.

Rithy Panh, derindamas vaizdus iš dabarties su įvairių laikotarpių archyvine medžiaga, atskleidžia, kaip šios bendruomenės gyvenimo būdas keitėsi ir kartu kas išliko nepakitę iki pat šių dienų. Filmas kelia klausimą, kokį santykį su gamta turėtų kurti šiuolaikinis žmogus.

Filmo peržiūrą papildys į mūsų vietos kultūrinį bei gamtos kontekstą orientuota diskusija su aplinkosaugos ir antropologijos ekspertėmis (-ais) apie tai, koks buvo lietuvių santykis su mišku seniau, kas kito ir kas išliko iki šiandien.

Pokalbyje dalyvaus: Vykintas Vaitkevičius (Prigimtinės kultūros instituto bendraįkūrėjas, archeologas, baltų kultūros žinovas), Simona Vaitkutė (Šimonių girios bendruomenės narė ir saugotoja, Miško festivalio organizatorė) ir Mindaugas Potapovas („Girių spiečiaus“ bendraįkūrėjas, iniciatyvinės grupės narys). Diskusiją moderuos Aleksas Vinskas.

Apie organizaciją

„Girių spiečius“ švenčia ir primena miško svarbą šiuolaikiniam žmogui. Susibūrę apsaugoti miškus, grupės nariai mišką supranta kaip gerovės šaltinį ir būtiną terpę sveikai visuomenei, florai ir faunai. Jie dalyvauja svarstant miškų įstatymus. Iniciatyvinė grupė skatina įstatymų leidėjus įtvirtinti bendruomenių įtrauktį sprendžiant miškininkystės problemas, apsaugoti miško rūšių buveines ir išplėsti miško teikiamų naudų suvokimą. Daugiau čiulbančio, žaliuojančio miško visiems!

„Sengirės kinas“ – tai kiną ir aplinkosaugos edukaciją jungiantis projektas, kurį įkvėpė Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ poveikis senųjų Lietuvos miškų apsaugai. Rūpestingai atrinkti, gamtos nuostabumą ir trapumą atskleidžiantys filmai iš viso pasaulio rodomi kartu su juos Lietuvos kontekste aktualizuojančiais mokslininkų pristatymais ir diskusijomis. Renginiais siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvos ekologijos būklę. „Sengirės kinas“ siekia tapti platforma, kurioje kinas tampa priemone pokyčiams, o žiūrovai – pokyčių bendruomene.

„Meno avilio“ Sinematekos seanse „Namai: arti ir toli“ pristatoma naujai suskaitmeninta archyvinė medžiaga, surinkta per pastaruosius kelerius metus vykdant lietuviško audiovizualinio paveldo tyrimus. Dviejų dalių peržiūra kalba apie bendruomeniškumą ir per tai atsirandančią sąveiką su miestu bei gebėjimą kurti savitą būvį, apeinant sisteminius suvaržymus. Svarbus elementas kuruojant seansą, buvo laisvas ir nenušlifuotas stilius, kuris vaizdo medžiagoje atsiskleidžia tiek filmavimo manieroje, tiek gyvenimo būde.

Pirma peržiūros dalis skirta Sauliui Čemolonskui – didžėjui, plokštelių kolekcininkui, muzikantui, menininkui, aktyviam, nenurimstančiam įvairių projektų ir renginių organizatoriui. Gimęs 1964 m. Kaune, Saulius pabėgo iš sovietinės Lietuvos prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį su padirbtais dokumentais ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Londone. Sauliaus gyvenimas Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje atskleidžia alternatyvius Kauno ir Londono kontekstus XX a. 9–10 dešimtmečiais. 2019 m. režisierė ir menininkė Simona Žemaitytė sukūrė filmą „Grįžtamasis ryšys“, kuriame panaudojo paties Sauliaus fiksuotus vaizdo archyvus. Praėjus septyneriems metams po filmo sukūrimo, „Meno avilys“ pakvietė Simoną iš turimos Sauliaus medžiagos atrinkti ir sumontuoti skirtingus vaizdo segmentus, bylojančius apie jo aplinką ir įvairius to meto kultūrinius reiškinius: Laisvės alėją Kaune, Kauno „Trestą“ – kultūrinį centrą ir jo aplinką, lietuvių namus Noting Hile, Londono lietuvių bendruomenę ir patį Londoną 2000-ųjų pradžioje. 

Antrą peržiūros dalį sudaro mėgėjiško ir namų kino vaizdai, kuriuos seansui atrinko kuratorė Ona Kotryna Dikavičiūtė, jau daugiau nei penkerius metus tyrinėjanti šią sritį. Asmeninių žmonių archyvų vaizdai sugrąžina į 7-ojo dešimtmečio Vilniaus miestą ir jo praeitį. Juose vis sušmėžuoja propagandiniai paminklai ar plakatai, grubiai disonuojantys su vasariška vilniečių kasdienybe: kiemuose žaidžiančiais vaikais, gatvėmis vaikštinėjančiais žmonėmis, šeimų bei draugų susibūrimais ir išvykomis į gamtą. Nebylius, analoginėmis 8mm kameromis filmuotus vaizdus gyvai įgarsins pianistas, kino taperis Viktoras Orestas Vagusevičius.

Seanse rodomos ištraukos iš Laimio Janutėno, Albino Šukelio, Gerimanto Tarvydo ir nežinomos vilniečių šeimos archyvų. Dėkojame Simonai Didvalytei, Dariui Tarvydui, Rimantui Oičenkai ir Vytautui Kazimierui Narbutui.

Apie organizaciją

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje.

Pirmoji Honkongo moteris režisierė Tang Shu Shuen debiutiniame filme „Arka“ remiasi XVII a. kinų folkloru ir pasakoja istoriją apie neįmanomą meilę, slopinamą moters aistrą ir troškimus.

Jaunoji našlė, ponia Tung, dorybingai gyvena kartu su anyta ir dukra Wei Ling. Kaimo gyventojus žavi šis tyrumas ir sąžiningumas, todėl jie nusprendžia pagerbti ponią Tung pastatydami jos vardu pavadintą arką. Kruopščiai sustyguotą, ramią Tung kasdienybę sudrumsčia kapitono Yango atvykimas, įtraukiantis motiną ir dukrą į santūrų, tačiau vis stiprėjantį emocinės įtampos lauką. Užsimezgęs jausmų trikampis skleidžiasi per nutylėjimus ir užuominas, o uždarame namų pasaulyje įtampa pamažu kaupiasi iki karštligiškos kulminacijos. 

Kurdama „Arką“ režisierė bendradarbiavo su žymiausiu Indijos kino operatoriumi Subatra Mitra (labiausiai žinomu dėl darbo su Satyajit Ray) ir tarptautinį pripažinimą pelniusiu dokumentinio kino kūrėju Les Blank, montavusiu filmą. Šio bendradarbiavimo rezultatas – išskirtinio vizualumo filmas, padėjęs pagrindus po dešimties metų atėjusiam Naujosios bangos judėjimui.

„Arka“ yra programos „M+ Restored“ dalis. Šią iniciatyvą remia pagrindinis „M+“ partneris „CHANEL“.

Apie organizaciją

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kviečia į kinematografinę kelionę su tarptautinį pripažinimą pelniusiais užsienio trumpametražiais filmais. Vaiduokliai šios programos filmuose įgauna skirtingus pavidalus – nuo anūką iš santuokos bandančios išgelbėti močiutės iki traukinyje iš nepažįstamosios išgirstos šiurpios istorijos. Vaiduokliais tarp mūsų dažnai tampa atsiminimai, baimės, istorinės šalies traumos. Savo intonacijomis skirtingi filmai šią talpią metaforą pasitelkia kalbėdami apie tai, kas tvyro aplink mus, bet dažnai lieka neapčiuopiama arba nepelnytai užmiršta.

Programa pristatyta 19-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje 2026 m. sausį kaip tarptautinio konkurso dalis.

Programos filmai

„Močiutės Nai numylėtinis“ (rež. Chheangkea, Kambodža, Prancūzija, JAV, 2025, vaidybinis, 19 min.)

„Į girią“ (rež. Agnès Patron, Prancūzija, 2025, animacinis, 15 min.)

„Daiktai šiaip sau nekrenta iš dangaus“ (rež. Maria Estela Paiso, Filipinai, 2024, dokumentinis, 10 min.)

„Gėlės tyliai liudija“ (rež. Theo Panagopoulos, Didžioji Britanija, 2024, dokumentinis, 17 min.)

„Kol jūra neužmiršo“ (rež. Ngọc Duy Lê, Singapūras, 2025, vaidybinis, 17 min.)

„Dievas yra drovus“ (rež. Jocelyn Charles, Prancūzija, 2025, animacinis, 15 min.)

Apie organizaciją

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis yra vienintelis „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikacijas turintis tarptautinis kino festivalis Lietuvoje ir vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. Kiekvieną sausį šiame festivalyje pristatomi naujausi ir ryškiausi trumpametražiai filmai iš viso pasaulio. Į festivalį susirenka kino kūrėjai, industrijos atstovai ir kino mėgėjai. 2027 m. sausio 20–26 d. festivalis švęs 20-ąjį jubiliejų.

Micaelos Durand ir Danielio Chew trumpametražių filmų trilogija pasakoja apie augimą, draugystę ir meilę kasdienybėje, kurią vis labiau formuoja skaitmeniniai socialiniai tinklai. Tai trijų šiuolaikinių jaunuolių portretai, kurių gyvenimo fragmentuose persipina stiprių jausmų ilgesys ir susvetimėjimas, intymumas ir paradoksalus, įtinklintos buities kuriamas atstumas.

Micaela Durand ir Danielis Chew – Niujorke kuriantis kino kūrėjų duetas. Jų filmai buvo plačiai pristatyti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tarptautiniu mastu, įskaitant Roterdamo tarptautinį kino festivalį, Niujorko kino festivalį, „MoMA PS1“, „White Columns“, „47 Canal“, MOCA LA, „The Shed“, BAFICI, „Le Cinema Club“ ir „e-flux“. Duetas dalyvavo rezidencijų programose „MacDowell“ ir „Fogo Island Arts“, o 2021–2022 m. buvo „Jerome Artist Fellowship“ stipendijos laureatai. 

Sapiegų rūmų paroda „Namų ruoša pavojingais laikais“ leidžia pažvelgti į šiuolaikinio meno kūrėjų praktikas, kuriomis siekiama užčiuopti žmogaus amžiaus tapatybę, gyvenimo tarpsnių skirtis ir kartų̃ ryšius formuojančias šiuolaikines jėgas.

Programoje rodomi filmai

„Pirma“ (2019, 12 min.)

„Minus du“ (2019, 28 min.)

„38“ (2021, 23 min.)

Apie organizaciją

Sapiegų rūmai duris lankytojams atvėrė 2024-aisiais. Atkurtuose barokiniuose rūmuose įkurtas Šiuolaikinio meno centras – didžiausia šiuolaikinio meno institucija Baltijos šalyse. Sapiegų rūmų programa siekiama kurti kritinį dialogą tarp šiuolaikinio meno, istorijos ir materialiojo paveldo, o per šiuolaikinio meno parodas, koncertus, kasmetį simpoziumą, edukacines ir bendruomenių įtraukties veiklas siekiama reflektuoti regionui aktualius socialinius ir kultūrinius procesus.

Shinji Sōmai filmo „Persikraustymas“ veiksmas vyksta Kiote. Filme pasakojama apie sumanią ir energingą vienuolikmetę Renko. Vaiko namų idilė sugriūva, kai tėvas Keniči palieka šeimą, o Renko lieka gyventi su mama Nazuna. Tėvams vis labiau tolstant vienam nuo kito, Nazuna jųdviejų gyvenime nustato naujas taisykles, kurių Renko nenori priimti. Mergaitė priešinasi pasitelkdama vaizduotę ir užsispyrimą: slepia skyrybų dokumentus ir mėgina išsaugoti buvusio šeimos gyvenimo nuotrupas prisirišdama prie įvairiausių prisiminimų.

Filmas jautriai atskleidžia, kad namai nėra nekintama vieta. Gyvenimui ir šeimos santykiams keičiantis, jie nuolat perkuriami. Nuo premjeros Kanų kino festivalio programoje „Un Certain Regard“ 1993-iaisiais „Persikraustymas“ tapo vienu auditorijos mylimiausių Shinji Sōmai filmų. Nors už Japonijos ribų režisierius tebėra palyginti mažai žinomas, jis pripažįstamas kaip vienas įtakingiausių menininkų šiuolaikinio japonų kino pasaulyje.

Apie organizaciją

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ audiovizualinių medijų lauke dirba jau virš 20 metų: pristato judančių vaizdų įvairovę, vykdo edukacijos projektus ir kultūros tyrimus, skaitmenina ir restauruoja audiovizualinį paveldą bei užsiima jo sklaida, suteikia platformą pradedančių kino kūrėjų saviraiškai ir kviečia į visoms ir visiems atvirą Sinematekos erdvę, įsikūrusią A. Goštauto g. 2, Vilniuje.

Skalvijs kino akademija

Kintų meno rezidencijoje studentai savaitę fiksavo vietos gyventojus, architektūrą bei gamtą. Šie vaizdai nugulė į 16 mm Kodak Ektachrome spalvotą juostą, kuri rezidencijoje ir buvo išryškinta. Kviečiame pamatyti trijų dalių dokumentinę esė apie Kintų vietovę ir jos ypatumus, nufilmuotą analoginėmis kameromis ant kino juostos.

Akademijos komandų vadovai: fotografė Julita Venslovaitė, operatorius Vilius Mačiulskis, operatorius Eitvydas Doškus. Kameros bei juostos mentorius –  Vytautas Juozėnas, asistentė – Aleksandra Vilčinskaitė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Apie organizaciją

Skalvijos kino akademija – antrieji namai vyresnių klasių moksleiviams, mylintiems kiną ir norintiems patiems jį kurti. Čia susipažįstama su kino kamera ir kita filmavimo technika, gilinamos kino teorijos ir istorijos žinios, mokomasi viso filmo kūrimo proceso – nuo pasirengimo filmavimui iki galutinio rezultato. SKA mokomasi dirbti su kino technika, pasirengti filmavimui, suburti filmavimo komandą ir išnaudoti stipriąsias kiekvienos(-o) komandos narės(-io) puses. Čia ne tik žiūrimas ir analizuojamas kinas, bet ir patys kuriami filmai.

Šoblės kino klubas

Šoblės kino festivalis pristato festivalio metu rodytų studentiškų filmų, iš skirtingų šalių, rinkinį . Studentų ir moksleivių darbuose nagrinėjamos temos atskleidžiamos tradicinėmis ir eksperimentinėmis formomis bei aštriomis, jautriomis ir žaismingomis istorijomis.

Programos filmai

„Atsitiktiniai gyvūnai“ (orig. Accidental Animals, rež. Leila Fatima Keita, Felix Klee, Vokietija, 2024 m., 11 min.)
„Tarp sienų“ (rež. Minija Skuodaitė, Lietuva, 2025 m., 10 min.)
„Dedes nebėra“ (Dede is Dead, rež. Philippe Kastner, Čekija, 2023 m., 9 min.)
„Olandų gatvė“ (rež. Tumas Šatūnas, Lietuva, 2025 m., 5 min.)
„Shoot like nobody’s watching“ (rež.Ulijona Topilė Čižaitė, Lietuva, 2026 m., 3 min.)
„Vėžlys“ (The Tortoise, rež. Amirreza Jalalian, Iranas, 2026 m., 14 min.)
„FYP – Fragmented Yet Persistent“ (rež. Rusnė Ivanauskytė, Lietuva, 2025 m., 5 min.)
„Išgijęs“ (orig. The Cure, rež. Rosendo M. Diezma, Ispanija, 2024 m., 15 min)

Filmo „Shoot like nobody’s watching“ kadras.

Apie organizaciją

Šoblės kino festivalis pristato festivalio metu rodytų studentiškų filmų  iš skirtingų šalių rinkinį. Studentų ir moksleivių darbuose nagrinėjamos temos atskleidžiamos tradicinėmis ir eksperimentinėmis formomis bei aštriomis, jautriomis ir žaismingomis istorijomis.

„filmkoop wien“ kviečia į trumpametražių filmų programą, kurioje filmai – tarsi trumpas pasivaikščiojimas per būsenas ir vaizdinius: tirpstantį ledą, miegančio kūno kvėpavimą, vaikystės prisiminimų kilpas, kalnų topografiją ar miesto griuvėsiuose užsilikusią materiją. Svarbu ne tik tai, kas nufilmuota, bet ir pati kino juosta – jos grūdėtumas, įbrėžimai, cheminės dėmės, netikslumai. Atrodo, lyg filmai būtų sugėrę aplinkos temperatūrą, dulkes, lietų, prisilietimus. Filmuose vis grįžtama prie vietų ir būsenų, kurios niekada nebėra tokios pačios. Žmonės čia juda tarsi vedami nematomų trajektorijų, o kraštovaizdžiai it jautrūs paviršiai kaupia laiko nuosėdas. Net griuvėsiai ar tušti juostos kadrai atrodo kupini gyvybės – lyg kažkas juose vis dar tyliai vyktų. Programą sudarė Bon Alog.

Keturi paskutiniai programos filmai bus projektuojami iš juostos.

Programos filmai

„Pamainos pasikeitimas“ (Shift Change, rež. Stefanie Weberhofer, 2025, 4 min. 35 sek., „Super 8“)

„Gyvenimo skonis 79/23“ (The Taste of Life 79/23, rež. Carlotta Wachotsch, Johanna Seggelke ir Harun Farocki, 1979/2023, 30 min., 16 mm)

„Girdžiu, kaip tu kartais meldiesi per miegus“ (I Hear You Praying In Your Sleep Sometimes, rež. Fiona Tomassi, 2023, 2 min. 22 sek., „Super 8“)

„Siūlų žaidimas“ (Cat’s Cradle, rež. Cathleen Kayser, 2023, 20 sek.)

„Žemė, vanduo, variklis“ (Earth Water Motor, rež. Markus Maicher ir Cosma Grosser, 2022, 4 min. 4 sek.)

„Ricercar“ (nebaigtas kūrinys, Ricercar (work in progress), rež. Emil Tomasev, 2025, 2 min. 35 sek., 16 mm)

„Viskas, kas svarbu“ (All that matter, rež. Florian Andreas, 2024–2025, 3 min. 58 sek., „Super 8“)

Filmo „Pamainos pasikeitimas“ (Shift Change) kadras.

Apie organizaciją

„filmkoop wien“ – tai ne pelno siekianti analoginio kino kūrėjų organizacija, kuri suteikia išskirtines sąlygas savarankiškam darbui su „Super 8“, 16 mm ir 35 mm juostomis. Vienoje esančioje bendruomenės laboratorijoje yra visa reikiama įranga, erdvus ryškinimo kambarys ir nedidelė kino salė. Skirtingai nei komercinėse laboratorijose, juostos čia ryškinamos rankomis, o patirtis perduodama rengiamuose mokymuose. Organizaciją 2008 m. įkūrė Friedl Kubelkos Nepriklausomo kino mokyklos auklėtiniai. „filmkoop wien“ saugo ir gaivina juostinio kino amatą, tvarko įrangą, dalijasi žiniomis bei gretina juostinį ir skaitmeninį kiną. Tai gyva mokymosi ir bendradarbiavimo erdvė, rengianti filmų peržiūras, kūrybines dirbtuves bei kitus renginius.