Parodos „20013“ tekstas
Ši paroda neturi temos. Arba tiksliau – parodos tema yra per abstrakti, kad galėtų būti įvardyta kaip tokia. Paroda „20013“ skirta remiksavimui, suvokiant jį ir kaip tai, kas griauna, ir tai, kas įgalina. O pagrindinis su tuo susijęs tikslas yra sukurti patirtį, kurioje būtų ir grynos destrukcijos, ir humoro, ir šiek tiek melancholijos – tokios nuotaikų įvairovės, kurią neretai pasitelkiame bandydami apibrėžti tikrovę. Ir siekti, kad ta patirtis – kaip ir kūriniai parodoje – primintų apie pokyčio galimybę bei suteiktų erdvės potencialui, kuris kartais atsiranda nykioje situacijoje sukeitus kelias dalis vietoms.
Kaip rašo Legacy Russell, „remiksavimas yra apsisprendimo veiksmas; tai išlikimo technologija“. Parodoje rodomų kūrinių energija – gryna, impulsyvi, kartais chaotiška. Čia laisvai miksuojami išorės vaizdiniai ir asmeniniai įrašai, juos perdirbant ir gretinant tarpusavyje, nepaisant žanrinių apribojimų ar linijiškumo dėsnių. Panašiu principu greta kūrinių parodoje randasi ir jos architektūros detalės-parodos rekvizitai: prekybos automatai (angl. vending machines), foto magnetai ar plastikinės kėdės, išardytos į atskiras dalis. Taigi, remiksavimas čia pasitelkiamas kaip priemonė ekspansijai ar būdas atsispirti tikrovės kategorizavimui.
Dalis parodos kūrinių veikia kaip išmaniųjų telefonų ir socialinių medijų priešistorė. Juose pasitelkiamos įvairios įrašymo technologijos, mėgaujamasi greičiu ir galimybe multiplikuoti save be baimės kuriam laikui įstrigti abstrakčiame vaizdų sraute. Dauguma jų gali būti suprantami kaip savotiškas namų kinas: tarpusavyje miksuojant kasdienybės ir pokalbių fragmentus juose skleidžiasi noras naujai patirti šias tikrovės atplaišas tam, kad skaidriau suvoktume dabartį. Parodoje taip pat atsigręžiama į kameros akį ir primenama apie aparatų sąlygojamą žiūros režimą bei instinktyvų smalsumą. Jis išlieka nepaisant technologijų, pro kurias renkamės matyti, vystymosi .
Remiksavimas, laisvas montažas parodoje kuria koliažus, kuriuose santykis tarp asmeninio dienoraščio, populiariosios kultūros ir fikcijos yra vibruojantis, nonkomformistinis. Atmintis čia pasirodo kaip socialinis ir performatyvus reiškinys, o jos tekstūra tampa priklausoma nuo technologinės raiškos, kuri apima ne tik ekranus, bet ir trapius, skulptūrinius paviršius. Technologija ir jos diktuojami ritmai čia pasitelkiami asmeninės autonomijos paieškoms ir jos ribų plėtrai. Represines struktūras ir retoriką suvokiant kaip dalį dabarties, nepamirštama galimybė „to fuck this shit up“ – laisvė išeiti iš rikiuotės ir steigti savąją. Kartais pasiduodant išorės svaiguliui, o kartais atvirkščiai – sulėtinus įprastą greitį, nukreipiant žvilgsnį į tikrovės įtrūkius ir plyšius.
*Parodos pavadinimas 20013 – nuoroda į parodoje rodomo Ryan Trecartin kūrinio Junior War sukūrimo metus, parodos veikimo laikotarpiu paverstus paskira skaičių kombinacija.
Parodos žemėlapis
Kūrinių sąrašas ir aprašymai
Josiane M.H. Pozi, m.c, 2025
Video
10:12 min
***
Požeminiai taškai, Stagnacija, 2012–2014
Video
Tai – vienas iš trijų videokūrinių iš tos pačios serijos. Šie video buvo sukurti permiksuojant išmestų VHS juostų įrašus ar „ant viršaus“ įrašant naujai filmuotus vaizdus. Taip buvo perdirbti ne tik rasti vaizdai, bet ir iš rinkos išėjusi analoginė laikmena. Videokūriniai buvo suskaitmeninti kaip dalis „Meno avilio“ vykdomo lietuviško audiovizualinio paveldo išsaugojimo projekto Sinemateka.lt.
***
okcandice, Mūsų buvo 12 (IV dalis), 2025
Video
11:41 min
Mūsų buvo 12 – tai audiovizualinis okcandice performansas „Meno avilyje“. Jis remiasi Lauros Stasiulytės video kūriniu „Kasų skaičiavimas“ (2002); pastarasis darbas iliustruoja okcandice asmeninę patirtį rasės ir matomumo klausimais Vilniuje.
***
okcandice, Mūsų buvo 12 (IV dalis) kodas, 2025
Virtualūs vaizdai
Siekdamas(-a) realiu laiku manipuliuoti garsu, okcandice naudoja skaitmeninį kodą. Šis kodas „samplina“ Lauros Stasiulytės video kūrinį „Kasų skaičiavimas“ (2002), kurį performanso metu klausytojas girdi kaip vokalinį motyvą.
Šis dviejų dalių kūrinys – okcandice performanso Vilniuje dokumentacija. Tai menininko(-ės) atlikto „Meno avilio“ Sinematekos skaitmenintų ir restauruotų filmų bei video darbų archyvo tyrinėjimo rezultatas. Performanso metu okcandice remiasi Lauros Stasiulytės darbu „Kasų skaičiavimas“ (2002); tai vienintelis Sinematekos kolekcijos video kūrinys, kuriame pasirodo juodaodė menininkė (Racky Dianka). Pasitelkdamas(-a) skaitmeninį kodą ir savo balsą, okcandice sukūrė gyvą patirtį „Meno avilio“ publikai.
***
Ryan Trecartin, Jaunimo karas, 2013
Filmas
24 min
Vieną 2000-ųjų naktį minia gimnazistų susirenka į vakarėlį miške. Groja muzikos grupė, jaunuoliai padaugina alkoholio, vaikinai ir merginos vangiai flirtuoja. Pasiskirstę į mašinas, jie griauna pašto dėžutes, gadina kiemo dekoracijas, apmėto namus tualetinio popieriaus juostomis ir priešinasi policijai. Visa filmo medžiaga – tai Trecartin užfiksuotos mokyklos baigiamųjų metų laikotarpio akimirkos Ohajo priemiestyje. Dėl šios priežasties filmas prikausto žiūrovą savo atpažįstamumu.
***
Ulijona Odišarija, Nepažįstamieji (stiklo pano), 2023
šviestuvo dalys, nailoninis siūlas
***
Ona Juciūtė, Vidus išorėje, 2024
saulėje išblukęs audinys
***
Josiane M.H. Pozi, JPS versija, 2020
Video
03:54 min
Šiurpoka Simply Red „Holding Back the Years“ versija
Menininkių (-ų) biografijos
Josiane M.H. Pozi gyvena ir kuria Londone. Pozi daugiausia dirba su video, judančiais vaizdais, performansu bei instaliacija, bendradarbiauja su muzikantais ir vizualiųjų menų atstovais. Menininkė gilinasi į tokias temas kaip intymumas, skaitmeninis gyvenimas, atmintis, lūkesčiai ir nusivylimas. Ji taip pat tyrinėja kasdien naudojamų technologijų rolę asmeninių santykių kontekste. Naujausios asmeninės Pozi parodos vyko Carlos/Ishikawa (Londonas) ir Galerie Buchholz (Berlynas). Menininkės darbai buvo įtraukti į grupines parodas Casa Zalszupin (San Paulas), Raven Row (Londonas), Fluentum (Berlynas), Kunstmuseum St. Gallen ir 243 Luz (Margeitas).
***
Tomas Poškus (a.k.a Požeminiai taškai) yra didžėjus ir menininkas, dirbęs ir gyvenęs Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bei prisidėjęs prie ankstyvos hiphopo subkultūros populiarinimo Lietuvoje. 2013 m. bendradarbiavo su šiuolaikiniais Lietuvos menininkais projektuose „Underground“ Kim? projektų erdvėje Rygoje ir Vito Luckaus parodos išardymo renginyje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Šiuo metu Tomas yra Cashmere Radio bei meno ir muzikos erdvės „Draugų vardai“ rezidentas.
***
okcandice / sonic seamstress yra menininkas(-ė)-kuratorius(-ė), rašytojas(-a) bei muzikantas(-ė). Savo menine veikla tyrinėja gedulo metodologiją, juodaodžių audiovizualinius archyvus ir garso vaidmenį pilietinėje visuomenėje.
Pastaraisias metais pasirodymus rengė ir savo darbus eksponavo Southbank Centre (Londonas), Sophiensæle (Berlynas), New Art Gallery (Volslas), Birmingamo simfoninio orkestro salėje, Haus der Kulturen der Welt (Berlynas), Kunstverein in Hamburg (Hamburgas), Gropius Bau (Berlynas), La Casa Encendida (Madridas) bei BOZAR (Briuselis).
Menininkas(-ė) taip pat dirbo kuratoriumi(-e) Sheffield DocFest ir Birmingamo muziejuje ir galerijoje bei kviestiniu(-e) dėstytoju(-a) Royal College of Art. Be to, okcandice atliko kuratorystės praktikas Woven Foundation, Jerwood Arts Foundation ir Obsidian Foundation.
***
Ryan Trecartin meninė veikla – tai daugiavalentė multimedijų sistema, susidedanti iš trijų dėmenų: kino, skulptūros ir instaliacijos. Pasitelkęs montažą, garso dizainą bei kurdamas pasirodymus su kitais menininkais, Trecartin pasiūlė naujus šiuolaikinės raiškos ir savirealizacijos būdus.
Ryan Trecartin individualūs kūriniai bei bendri jo darbai su menininke Lizzie Fitch yra pasirodę didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų muziejų parodose bei svetur: Prada Aoyama (Tokijas, 2024 m.), Fondazione Prada (Milanas, 2019 m.), Astrup Fearnley muziejuje Osle ir Baltimorės meno muziejuje (2018 m.), Kunst-Werke (Berlynas, 2014 m.), Musée d’Art Moderne de Paris (2011-2012 m.) ir MoMA PS1 (Niujorkas, 2009 m.). Jo darbai taip pat pristatyti ir Šiaurės Majamio šiuolaikinio meno muziejuje, Istanbul Modern, Los Andželo šiuolaikinio meno muziejuje (2010 m.), The Fabric Workshop and Museum Philadelphia ir The Power Plant Toronte (2009–2010 m.).
***
Ulijonos Odišarijos tarpdisciplininė praktika apima skulptūrą, fotografiją, video, tekstus ir kolekcionavimą. Be savo meninės praktikos, ji yra muzikos grupės „Steve & Samantha“ narė. Ulijona savo kūryboje skiria daug dėmesio daiktiškumui, ją domina ne tik neišsenkantis daiktų srautas ir jo įvairovė, bet ir paties daikto egzistavimo sąlyga. Stebėdama tai, kas daiktą paverčia realiu, menininkė ieško galimybės daiktą išlaisvinti iš jam priskirtos funkcijos.
Ulijonos darbai buvo pristatyti E.A. Shared Space Tbilisyje, Sakartvele; Vilniaus grafikos meno centre, Montos Tattoo, Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, Lietuvoje; Morra Greco fonde Neapolyje, Italijoje; Toronto tarptautiniame kino festivalyje Kanadoje; Close Up Cinema, SET ir ICA Londone, Jungtinėje Karalystėje; PAKT ir LIMA fonde Amsterdame, Nyderlanduose; Showroom Niujorke, JAV, bei virtualiai: flatness.eu, history-joy.cc ir aqnb.com.
***
Ona Juciūtė gyvena ir kuria Vilniuje. Menininkė baigė politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei skulptūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Ona domisi daiktais, medžiagomis bei įpročiais. Galvodama apie naujumo bei pabaigos kaitą, ji kuria skulptūras, kiek primenančias kasdienybės paveiktus daiktus.
Ji yra surengusi personalines parodas „Editorial“ projektų erdvėje Vilniuje, šiuolaikinio meno centre „Derry~Londonderry“ Jungtinėje Karalystėje ir ,,La Halle“ šiuolaikinio meno centre, Pont-en- Royans, Prancūzijoje. Menininkė savo kūrybą taip pat pristatė Kiasma šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje, MOCAK muziejuje Krokuvoje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, paralelinėje Stambulo bienalės programoje, Nacionalinėje dailės galerijoje, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, RUPERT Vilniuje ir kt. 2021 m. jos skulptūros tapo nuolatinės Kiasma šiuolaikinio meno muziejaus ekspozicijos Helsinkyje dalimi. Ji yra apdovanota „JCDecaux premija 2016“ ir lietuvių kilmės JAV menininkės Aleksandros Kašubos įsteigtu prizu.
Filmo transkripcija LT | Josiane M.H. Pozi – mc (2025)
Filmo transkripcija LT | Ryan Trecartin – Jaunimo karas (2013)
Parodos atidarymas: gruodžio 17 d. 17 val. Renginys nemokamas ir atviras visiems.
Paroda vyks „Meno avilio“ sinematekos ekspozicijų erdvėje Vilniuje, A. Goštauto g. 2 / A. Vienuolio g. 14. Norėdami aplankyti parodą, užeikite į „Meno avilio“ sinemateką (A. Goštauto g. 2), iki ekspozicijų erdvės jus palydės „Meno avilio“ darbuotojos (-ai).
Parodą aplankyti galite trečiadieniais – penktadieniais 15-19 val. iki sausio 30 d.
***
Parodos menininkės (-ai): Ona Juciūtė, Ulijona Odišarija, okcandice, Josiane M H Pozi, Ryan Trecartin, Požeminiai taškai
Kuratorė: Gerda Paliušytė
Architektas: Gediminas G. Akstinas
Tekstų redagavimas ir vertimas: Vaida Garbauskė
Tekstų vertimas ir komunikacija: Kamilė Laurinavičiūtė
Šis renginys yra Onos Kotrynos Dikavičiūtės ir Gerdos Paliušytės kuruojamo Sinematekos renginių ciklo dalis.
Sinematekos renginių ciklas yra tęstinis „Meno avilio“ projektas, kuriame kviečiame Lietuvos ir užsienio menininkes (-us), kuratores (-ius), tyrėjas (-us) susipažinti su fiziniu bei virtualiu Sinematekos restauruotų filmų ir videomeno kūrinių archyvu. Kuratoriniai tyrimai „Meno avilio“ auditorijoms pristatomi svečių sudarytose judančių vaizdų programose, viešuose pranešimuose, užsakomuosiuose tekstuose ir siūlant literatūros rekomendacijas.
𝗢𝗿𝗴𝗮𝗻𝗶𝘇𝘂𝗼𝗷𝗮: Meno avilys
𝗙𝗶𝗻𝗮𝗻𝘀𝘂𝗼𝗷𝗮: Lietuvos kultūros taryba
𝗗𝗶𝘇𝗮𝗶𝗻𝗲𝗿𝗶𝘀: Mindaugas Gavrilovas (Studio Cryo)
Parodos partneriai: Carlos/Ishikawa, Sprüth Magers galerija.
Parodą parėmė: Coffee Address, UAB
Parodos lankymas: trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. iki sausio 30 d.