Filmų programa „Travelogai: mąstyti kraštovazdį“

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ nuo gegužės 3 d. iki 24 d. kviečia į kelionių ir kraštovaizdžio filmų programą TRAVELOGAI: MĄSTYTI KRAŠTOVAIZDĮ.

Peržiūros vyks „Meno avilio“ Sinematekoje (A. Goštauto g. 2, Vilnius).

Seansų pradžia 19 val.

Renginiai nemokami, REGISTRACIJA užtikrina vietą seanse: https://forms.gle/mePb8W5WfDmrzGry5.

⛰️⛰️⛰️⛰️⛰️

2023-aisiais „Meno avilys“ atsigręžia į iki šiol Lietuvoje menkai pristatytą ir aptartą travelogų ir kelionių filmų temą. Stebint įvairių geopolitinių priežasčių sukeltus žmonių judėjimo procesus, svarbu svarstyti, kaip tai keičia tapatybę ir namų sampratą.

Šešių filmų programoje apžvelgiamos skirtingos travelogų transformacijos – nuo ankstyvojo mėgėjiško žvilgsnio iki klasikiniais tapusių esė filmų. Programoje pristatomos garsios/ūs menininkės/ai, eksperimentinio ir nefikcinio kino kūrėjos/ai: Courtney Stephens, Deborah Stratman, Lynne Sachs, Helke Misselwitz, John Smith ir Chris Marker.

Jų juostose – praėjusio amžiaus 3–5 dešimtmečiuose išskirtinę galimybę keliauti po tolimas šalis turėjusių moterų nufilmuoti kino dienoraščiai: romantiški, egzotiški ir kartu politizuoti; jautrūs Rytų Berlyno gyventojų portretai sienos griūties išvakarėse; urbanizacijos ritmu besikeičiantis Londonas; mitologizuotas Islandijos kraštovaizdis; eseistinis dviejų seserų pasakojimas iš Vietnamo; kelionių nuo Afrikos iki Japonijos travelogas, pripažintas vienu geriausių dokumentinių filmų.

⛰️⛰️⛰️⛰️⛰️

Travelogai, arba kelionių filmai (nemaišyti su kelio filmais), atsirado beveik tuo pačiu metu kaip ir pačios kino kameros. XX a. pradžioje kelionės buvo prieinamos tik privilegijuotiems žmonėms, o didžioji dalis visuomenės negalėjo sau leisti laisvai keliauti, priešingai nei dabar. Etnografai ir antropologai naudojo kino kameras moksliniams tikslams ir filmavo kitas kultūras, siekdami kuo didesnio objektyvumo. Dėl to ankstyvojo kino laikotarpiu labai išpopuliarėjo kelionių paskaitos, kurių metu buvo rodoma ir pačių keliautojų gyvai komentuojama filmuota medžiaga iš tolimų kraštų.

Travelogų paskaitos rodė neįprastą gyvenimo būdą, kūrė nuotykių ieškotojų įvaizdį ir didelei daliai žmonių buvo vienintelis būdas susipažinti su pasauliu. Ankstyvojo kino laikotarpiu būtent kelionių filmai įtvirtino ir išlaikė dokumentinį kiną kaip aktualų ir įdomų, o tuo pačiu – išpopuliarino keliones.

Atsiradus mobilioms analoginėms kino kameroms ir išsivysčius laisvalaikio kultūrai bei kelionių infrastruktūrai, travelogus ėmė filmuoti kino mėgėjai. Filmuodami jie kūrė tai, ką galima pavadinti atsitiktine etnografija: smalsiu ir dažnai egzotizuojančiu turisto žvilgsniu buvo stebimos svetimos kultūros, matomiems vaizdams uždedant asmeninės perspektyvos, subjektyvumo tinklelį.

Kiek vėliau nuo reportažinio ir turistinio žvilgsnių imta judėti link eseistikos ir asmeninio patyrimo refleksijos. Tai sutapo su eseistinio kino įsitvirtinimu bei dekolonizacijos procesais XX a. viduryje. Kūrėjai ėmė persvarstyti kameros įsikišimą, savo kaip „atvykėlio“ žvilgsnį, keliavimo proceso keičiamą tapatybę bei vidines transformacijas.

Filmuose pradėtas svarstyti ne tik asmeninis santykis su kraštovaizdžiu, bet ir politiniai, istoriniai, socialiniai kontekstai, kuriuos jis perteikia. Taigi, mąstymas apie regimą ir kitaip patiriamą kraštovaizdį tapo mąstymu apie save ir atvirkščiai: vidinės refleksijos – analitiniu žvilgsniu į kraštovaizdį. Taip traveloguose susiduria nesuplanuotas (ir nesuplanuojamas) aplinkos fiksavimas keliaujant ir asmeninis, subjektyvus žvilgsnis, veriantis dokumentinius kadrus į naratyvą.

⛰️⛰️⛰️⛰️⛰️

PROGRAMA

// Visus filmus pristatys kino kritikės ir tyrėjos. Filmai bus rodomi originalo kalba su lietuviškais ir angliškais subtitrais. //

⛰️ Gegužės 3 d. 19 val.

TERRA FEMME | rež. Courtney Stephens | 2021 | 62 min. | Po seanso vyks susitikimas su režisiere

Režisierė Courtney Stephens pristato namų kino rinkinį – seriją mėgėjiškų XX a. pirmoje pusėje keliavusių moterų nufilmuotų siužetų. Šie vaizdai, užfiksuoti ir skirti rodyti jų kūrėjų draugams ir artimiesiems, atsiduria kažkur tarp namų kino ir atsitiktinės etnografijos. Juose pristatomas naujas keliautojo(s) tipas – nebe ką nors užkariauti siekiantis vyras o, galbūt, po biblinius sodus keliaujanti išsiskyrusi moteris, arba našlė, užsakytu kruizu vykstanti į Šiaurės ašigalį. Šiose vizualinėse autobiografijose pasaulis pristatomas ankstyvosios kino kūrėjos akimis, kartu keliant opius klausimus apie žvilgsnio politiką.

Courtney Stephens – režisierė, savo nevaidybiniuose ir eksperimentiniuose filmuose tyrinėjanti kalbos, istorinės geografijos ir moterų gyvenimų kontūrus. Jos darbai tarptautinu mastu buvo pristatyti tokiose institucijose kaip Niujorko „MoMA“, Didžiosios Britanijos Nacionalinė meno galerija, „Barbican“ centras Londone, San Francisko „Exploratorium“ ir BAMPFA bei daugybėje kino festivalių, įskaitant Berlyno ir Niujorko kino festivalius, „South by Southwest“, IDFA ir kt. Stephens yra gavusi Fulbrighto ir MacDowello stipendijas ir buvo išrinkta kaip viena iš žurnalo „Filmmaker Magazine“ 25-ių naujų nepriklausomo kino veidų. Kūrėja baigė Amerikos kino institutą (AFI), yra viena iš Los Andželo mikrokino teatro „Veggie Cloud“ įkūrėjų. Ji yra kuravusi „Getty“, Niujorko Judančių vaizdų muziejaus, „Union Docs“ ir Niujorko „Flaherty“ kino programas.

⛰️ Gegužės 10 d. 19 val.

Režisierė Helke Misselwitz traukiniu keliauja po Rytų Vokietiją, likus kiek daugiau nei metams iki Berlyno sienos griūties ir šios šalies išnykimo. Visur aplink stipriai juntamas pokyčių troškimas. Kelionėje režisierė sutinka jaunas ir senas moteris – pankes, darbininkes, intelektuales, motinas, – su kuriomis atvirai kalbasi apie jų gyvenimą, kasdienybę, svajones. Kiekvienas susitikimas paženklintas solidarumu ir simpatija stiprioms ir savimi pasitikinčioms moterims, kurios sunkiai dirba, drąsiai kalba apie socialines problemas ar vis dar ieško savo vietos gyvenime. Visi trumpai praskleidžiami gyvenimai – pažįstami ir artimi. Dokumentinis filmas kupinas švelnumo, šilumos ir lengvo humoro, o viltingas žvilgsnis į ateitį išlieka, nepaisant visų kasdienybės sunkumų.

Helke Misselwitz yra viena svarbiausių Vokietijos dokumentinių filmų kūrėjų. Ji gimė 1947 m. Planicoje, baigusi vidurinę mokyklą mokėsi dailidės ir kineziterapeutės profesijų, vėliau devynerius metus dirbo režisieriaus asistente ir režisiere Rytų Vokietijos televizijoje. Misselwitz jau savo karjeros pradžioje įsitvirtino kaip svarbi dokumentinių filmų kūrėja, jautriai ir meistriškai fiksuodama Rytų Vokietijos piliečius ir visuomenę prieš ir po Berlyno sienos griūties bei Vokietijos suvienijimo. Debiutinis Misselwitz filmas „Po žiemos ateina pavasaris“ jai iškart pelnė vienos talentingiausių savo kartos dokumentinio kino kūrėjų vardą.

⛰️ Gegužės 18 d. 19 val.

TRUMPAMETRAŽIŲ FILMŲ PROGRAMA | 91 min. | Pristatymas

RYTŲ KRYPTIMI: UŽRAŠAI IŠ VIETNAMO | Which Way Is East: Notebooks from Vietnam | rež. Lynne Sachs | 1994 | 33 min.

Dvi amerikietės seserys – Lynne ir Dana Sachs – keliauja po Vietnamą iš Hošimino miesto į Šiaurėje esantį Hanojų. Jų pokalbiai su kelyje sutiktais žmonėmis atskleidžia kitą bendros JAV ir Vietnamo istorijos pusę. Šiame vizualiai įspūdingame filme susiduria turizmo ir miesto gyvenimo problematika, kultūrinės priešpriešos ir istoriniai tyrinėjimai. Prasidėjęs kaip kelionės dokumentacija, filmas tampa politiniu diskursu. Jame susipina vietnamiečių parabolės, istorija, kelyje sutiktų žmonių atsiminimai ir seserų vaikystės įspūdžiai apie per televiziją matytą karą.

Lynne Sachs – amerikiečių eksperimentinio kino režisierė ir poetė, gyvenanti Brukline, Niujorke. Ryžtingai puoselėjanti kino teorijos ir praktikos dialogą, ji ieško glaudaus vaizdo ir garso santykio, kiekviename naujame projekte išryškindama vizualines ir akustines tekstūras. Lynne tyrinėja netiesioginį ryšį tarp kūno, kameros ir paties filmo materialumo. Jos filmai, įtraukiantys archyvus, laiškus, portretus, išpažintis, poeziją ir muziką, veda į kritinę kelionę po tikrovę ir atmintį. 2021 m. Edisono kino festivalio ir „Prismatic Ground“ kino festivalio Maysles dokumentinio kino centre jai buvo įteikti apdovanojimai už viso gyvenimo nuopelnus eksperimentinio ir dokumentinio kino srityse.

NENSEI NUO HETĖS | From Hetty To Nancy | rež. Deborah Stratman | 1997 | 44 min.

Stoiško Islandijos kraštovaizdžio grožio vaizdus šiame filme lydi šmaikštūs ir kandūs Hetės laiškai bičiulei Nensei. Amžiaus pradžioje rašytuose laiškuose Hetė aprašo savo savo kelionę po Islandiją su drauge Meize, keturiomis moksleivėmis ir jų mokytoja. Ironišką Hetės pasakojimą apie nuobodžiaujančių, pavargusių bendrakeleivių tarpusavio santykius režisierė priešina su istoriniais gamtos sukeltų katastrofų aprašymais. Jie atskleidžia, kad Islandijos gyventojai yra pavaldūs pavojingoms nuostabiai gražios gamtos jėgoms, tačiau Hetei tai tiesiog atšiauri, nepatogumus kelianti šalis.

Menininkė ir režisierė Deborah Stratman savo darbuose svarsto galios, kontrolės ir tikėjimo klausimus, tyrinėja, kaip susipina vietos, idėjos ir visuomenė. Garsą ji laiko svarbiausiu daugiafunkciu įrankiu, o laiką – antgamtišku. Naujausiuose jos projektuose nagrinėjamos laisvės, stebėjimo, viešojo kalbėjimo, smegduobių, levitacijos, ornitopterų, plėšriųjų paukščių, kometų, evoliucijos, išnykimo, egzodo, seserystės ir tikėjimo temos. Stratman filmai buvo plačiai pristatomi festivaliuose ir konferencijose, įskaitant „Sundance“, Vienos, Berlyno, CPH:DOX, Oberhauzeno ir kt.

GRIŪTIS | Blight | rež. John Smith | 1996 | 14 min.

Filmas buvo sukurtas bendradarbiaujant su kompozitore Jocelyn Pook ir tai buvo pirmasis jos darbas kine. Vėliau ji sukūrė garso takelius daugeliui filmų, tarp kurių ir Stenley Kubrick „Plačiai užmerktos akys“. Filmas „Griūtis“ sukurtas reaguojant į to meto Rytų Londone planuojamo M11 greitkelio projektą. Jis išprovokavo ilgą ir įnirtingą vietos gyventojų kovą už tai, kad naujasis kelias nebūtų tiesiamas per jų rajoną, o namai – nugriauti. Tiek filmo režisierius, tiek kompozitorė buvo įsitraukę į protestą, tačiau jų namai galiausiai buvo sunaikinti. Filmo vaizduose užfiksuoti per dvejus metus rajone įvykę pokyčiai – nuo namų griovimo iki greitkelio statybos darbų pradžios. Garso takelyje skamba su šiais įvykiais susiję natūralūs garsai ir kalbos fragmentai, įrašyti pokalbių su vietos gyventojais metu.

John Smith – vienas svarbiausių britų avangardinio kino kūrėjų, nagrinėjant įvairias temas mėgstantis pasitelkti humorą, dažnai žaidžiantis su kino žiūrovo išankstinėmis prielaidomis apie kino mediją. Įkvėptas konceptualiojo meno ir struktūrinio kino, taip pat susižavėjęs įtraukiančia pasakojimo ir žodžio galia, jis sukūrė įvairių darbų, kurie griauna suvokiamas ribas tarp dokumentikos, fikcijos, reprezentacijos ir abstrakcijos. Dažnai įsišakniję kasdienybėje, jo kruopščiai sukurti filmai žaismingai tyrinėja ir atskleidžia kino kalbą.

⛰️ Gegužės 24 d. 19 val.

Bevardė moteris skaito anoniminio keliautojo laiškus ir filosofinius apmąstymus, o juos lydi filmuota medžiaga iš Bisau Gvinėjos, Žaliojo Kyšulio, Islandijos, Paryžiaus, San Francisko ir, svarbiausia, Tokijo – miesto, kurio žmonės, gatvės, prekybos centrai ir šventyklos įkvepia anoniminį keliautoją. Vieno garsiausių ir įtakingiausių eseistinio kino atstovų Chris Marker filmas „Be saulės“ – tai kinas kaip sąmonės srautas, sekantis ne tik kelionę aplink pasaulį, bet ir kelionę po atmintį bei jos formas. Šiandien šis filmas laikomas šedevru, išsiveržusiu iš dokumentinio kino formos ir pasiūliusiu savitą pasaulį.

Chris Marker buvo režisierius, rašytojas, iliustratorius, vertėjas, fotografas, redaktorius, filosofas, eseistas, kritikas, poetas ir prodiuseris, hibridinės kino formos, vadinamos esė filmu, pradininkas. Priklausė Prancūzijos Naujosios bangos kino judėjimui kartu su tokiais kūrėjais kaip Alain Resnais, Agnès Varda ir Jacques Demy. Žinomiausi jo filmai: „Pylimas“ (1962), „Šypsena be katės“ (1977) ir „Be saulės“ (1983). Visą kūrybinį laikotarpį Marker itin rūpėjo istorija ir jos sudėtingumas, stebint ją įžvalgiu, ironišku, linksmu ir kartais įpykusiu žvilgsniu. Jo apmąstymų centre – atminties ir nostalgijos iš naujo atrastiems, bet amžinai prarastiems praeities laikams temos.

⛰️⛰️⛰️⛰️⛰️

REGISTRACIJA į seansus: https://forms.gle/mePb8W5WfDmrzGry5.

⛰️⛰️⛰️⛰️⛰️

Organizatorius | „Meno avilys“
Filmų programos kuratorė | Ona Kotryna Dikavičiūtė
Komunikacijos vadovė | Dovilė Raustytė-Mateikė
Techninės dalies koordinatorius | Karolis Žukas
Dizaineris | Linas Spurga
Vertėjos | Agnė Mackė, Eglė Maceinaitė
Rėmėjai | Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Partneriai | Goethe’s institutas Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje
Informacinis partneris | LRT
Renginys yra www.700vilnius.lt programos dalis.

// Renginio vizualuose panaudotas kadras iš Courtney Stephens filmo „Terra Femme“ (2021). //

Filmų programa „Travelogai: mąstyti kraštovazdį“

Thank you!