Peržiūrų ciklas ŠITAS MIESTAS BESVORIS

Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ lapkričio 28, gruodžio 5 ir 12 dienomis kviečia į peržiūrų ciklą ŠITAS MIESTAS BESVORIS.

Seansai vyks „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2, Vilnius).
Seansų pradžia 19 val.

Renginiai nemokami, registracija užtikrina vietą seanse: https://forms.gle/NorCTrF3anH2zHrs8

Šitas miestas besvoris. Čia nėra prisiminimų. Kai einu gatve, beveik nesiekiu žemės, praktiškai sklendžiu.

Taria Gintės Reginos filmo „Šalia tavęs“ (2020) veikėja, pro viršutinį daugiabučio langą žvelgdama į masyvius tiltus, besidriekiančius virš Temzės upės. Gravitacijos dėsnių nepaisoma visame peržiūrų cikle. Čia miestų kasdienybė skleidžiasi šokant svetainėse ir rūkant laiptinėse, telefonu fiksuojant nepažįstamųjų veidus naktiniuose klubuose ir mezgant pokalbius, kurie brangūs tiek pat, kiek ir laisvė jų nesinešioti su savimi, laisvė juos pamiršti, laisvė sklęsti. Buvimas mieste ir kartu su juo – miestą suvokiant kaip vaizduotės, ieškojimų, „coming of age“ erdvę, kuri formuoja tave, o tu – ją, yra gija, jungianti visas tris programos dalis. Programoje atsiveriantys miestų peizažai ne tik skatina, augina, įgalina, bet ir neretai riboja, taip sukurdami erdvę ilgesiui ir fantazijoms. Pro taksi langą bėgant nusibodusiems vaizdams, kurie, užgrojus senai girdėtai dainai, akimirkai pasirodo intriguojantys ir žavūs, gali netikėtai apimti džiaugsmas. O pasiklydus priemiesčio kotedžų kvartaluose, statytuose kaip geresnio gyvenimo pažadas, arba svajojant apie miestą vietovėje, kurią jau kuris laikas pamiršo išorinis pasaulis, gali ištikti bejėgystė. Intensyvi miesto patirtis gali sykiu pripildyti energijos ir sekinti, atverti neregėtų galimybių ribas ir klaidinti, sutilpti į kelias akimirkas arba tęstis metų metus. Programos filmuose ir video kūriniuose ribos tarp kolektyvinio siautulio, atradimo džiaugsmo ir susitaikymo liūdesio vos apčiuopiamos. Išgyvenimai čia maišosi su fikcija, naivumas – su romantika, flirtas – su vienatve, kontakto troškimas – su provokacija. Visiškas atsivėrimas miestui, pripildant jį savo patirtimis, yra ir asmeniškas, ir sentimentalus, nepriklausomai nuo vietos ar laikmečio, fiksuojant skirtingomis priemonėmis ir išreiškiant įvairiomis formomis. Nors ir atpažįstamas, toks santykis su miestu išlieka nepakeičiamas, kaskart naujai įtraukiantis, kaskart kalbantis apie dabartį. Plačiai žvelgiančios filmų veikėjų akys tarsi sako – išaušo dar viena diena, o aš keliauju kartu su ja.

Persirengėme vienas kito asmens sargybiniais ir nuvykome į artimiausią oro uostą. Žmonės smalsiai ir entuziastingai stebėjo, kaip saugome vienas kitą. (Case, Whirl, 2023)

PROGRAMA

I DALIS
Lapkričio 28 d. 19 val.
„Tchoupitoulas“, rež. Turner ir Bill Ross, 2012, 80 min.

II DALIS
Gruodžio 5 d. 19 val.
Šiuolaikinių lietuvių meninink(i)ų video kūrinių programa, 50 min. Pristatomi autorės (-iai): Gintė Regina, Marija ir Petras Olšauskai, Anastasia Sosunova, Case (Ieva Lygnugarytė ir Xavier Mitchell), Ieva Kotryna Ski, Salvijus Misevičius.

Gintė Regina, „Šalia tavęs“, 2020, 8 min.

Dvi atitolusios seserys susitinka bute Londone su vaizdu į Temzės upę. Joms bandant atgaivinti ryšį, senos žaizdos iškyla iš naujo.

Gintė Regina yra lietuvių režisierė, kurianti meninį ir vaidybinį kiną. Jos trumpametražiuose filmuose dažnai pasakojama apie neramias moteris, keliaujančias po svetimus kraštovaizdžius. Šie filmai buvo rodomi svarbiausiose Jungtinės Karalystės institucijose, įskaitant Britų kino institutą ir „Whitechapel“ galeriją.

Marija ir Petras Olšauskai, „Panelė Bird“, 2014, 8 min.

„Bet argi aš galiu tai aprašyti? Tokie žodžiai kaip srautai, fontanai, bangos, purslai sudaro tam tikrą tvarkos ir reguliarumo įspūdį, tačiau čia jo nebuvo nė kvapo… Tebuvo sumaištis, bruzdesys, galia, siaubas, šlovė, didybė, paslaptingumas ir net grožis.”

Panelės Bird įspūdžiai apie Kilauea ugnikalnį.

Iš: Ascott R. Hope „Wonders of the Volcano“, 1880.

Šis videomeno kūrinys, įrašas, filmuotas skirtinguose Niujorko rajonuose ir fiksuojantis įvairius atlikėjus, muzikantus ir praeivius, kuriuos menininkai sutiko viešnagės metu, nuolat laviruoja tarp dokumentikos ir fikcijos (kai kurios vietos pačios yra išgalvotos, pavyzdžiui, 1939 m. Aukštutiniame Manhatane pastatytas muziejus „Cloisters“ – iš viduramžių sulipdytas muziejus). Parodos pavadinimas užsimena apie XIX a. anglų keliautoją panelę Bird ir taip susisieja su estetinės sąveikos komunikacija mūsų perteklinėje aplinkoje. Taip pagrindinėmis „Panelės Bird“ temomis tampa grožio taikymas ir raiška, netobulumas ir stoka.

Marija Olšauskaitė gyvena ir dirba Vilniuje. Savo kūryboje ji naudoja įvairius bendradarbiavimo būdus ir nagrinėja santykių, atvirumo, intymumo bei priklausymo temas. Menininkė yra surengusi personalines parodas „Grazer Kunstverein“, Grace (2023 m.); „Vleeshal“, Midelburge (kartu su Egle Budvytyte, 2023 m.); „Editorial“, Vilniuje (2022 m.); Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2019 m.); „Art in General“, Niujorke (2014 m.) ir kt.

Petras Olšauskas gyvena ir dirba Vilniuje. Baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Case, „Whir“, 2023, 5 min

Vaikščiodami po „Times“ aikštę, pašnekovai šnabžda vienas kitam, ką nuveikė Niujorke. Lieka neaišku, kas užfiksuota šiame kūrinyje – reali patirtis, prisiminimai ar iliuzija.

Case yra Niujorke įsikūręs menininkų duetas, kurį sudaro menininkai Ieva Lygnugarytė ir Xavier Mitchell. Jų kūrybinė praktika apima videomeną, performansą ir rastus objektus. Jų praktika siekia kelti šiuos klausimus:

Kiek vietos turi kiekvienas asmuo?
Kaip galime panaudoti mikro pasipriešinimo aktus šiuolaikiniame gyvenime?
Ar galime efektyviai įsiterpti į viešąjas ir privačias erdves su poezija?
Ar galime naudoti išmestus objektus kaip kalbą, kuri seka pasaulinį socialinės ir materialinės gamybos srautą?

Anastasia Sosunova, „Kai viskas pasibaigs, susitinkam!”, 2021, 10 min.

„Kai viskas pasibaigs, susitinkam!“ – kūrinys, kurio centre atsiduria Anastasijos Sosunovos domėjimasis pasaulietiniais perėjimo ir apsaugos ritualais šiuolaikinėje Lietuvoje. Uždarų kvartalų – aptvarų, kurie kasmet populiarėja šioje šalyje – gyventojai slepiasi nuosavų monstrų pilvuose, siekdami atsiriboti nuo svetimų Kitų. Slėniai, Kalvos, Pušynai, Perlai, ir t.t. – štai kokie nuostabūs šių gyvenviečių pavadinimai, slepiantys tvoras ir tvirtovių sargybinius bei priėjimus prie privačių paplūdimių; tie pavadinimai puikuojasi reklamose, kuriose spindi jaunos laimingos šeimos, ir atitinkamai žada saugią ateitį ir išsipildžiusius troškimus. Tai – galimybė pabėgti nuo miesto šurmulio į bendraminčių erdvę, kuri apsaugo nuo nepageidaujamo paliktųjų srauto, bet palieka slenksčius, kuriais žengiant galima perlipti monstrų žandikaulius nesusižeidus. Vėliavą iškėlusi tvirtovė stovi kaip priešstata „posovietiniam“ ir sykiu jo tąsa, apsupta „postpolitinio“ neoliberalaus miesto, nerimastingai bandančio pasivyti aukštesnės viduriniosios klasės idealus.

Anastasia Sosunova yra vizualaus meno kūrėja. Daugiadisciplininė menininkės kūryba derina video, instaliacijos, skulptūros ir grafikos raišką bei kyla iš asmeninių istorijų ir jų susipynimo su globaliomis kultūrinėmis, ekonominėmis ir dvasinėmis struktūromis. Jos kūriniai solo ir duo formatais buvo eksponuojami „Editorial, Vilniuje; „eastcontemporary“ galerijoje, Milane; „Cell Project Space“, Londone; „SixtyEight“ Meno Institute, Kopenhagoje; „Britta Rettberg“ galerijoje, Miunchene; „Screens Series“ programoje „New Museum“.

Ieva Kotryna Ski, „Ką užfiksavo laikas”, 2016, 10 min.

„Dabar norėčiau visus pakviesti eiti paskui mane”, – video pradeda Ryčio Saladžiaus balsas, kviečiantis į Marijos Olšauskaitės ir Jurgio Paškevičiaus parodą-renginį „Batutas”. „Ką užfiksavo laikas” – tai pirmoji telefono-video kompiliacija, kurią kitais metais papildė dar keletas kitų. Viskas prasidėjo nuo HTC išmaniojo telefono kameros defekto ir sprendimo paspausti „rec” tam tikromis akimirkomis be jokio išankstinio sumanymo. Tai – kaip aš vadinu, „video iš kišenės”: vakarėlių, renginių, gyvenimo tarp jų bei atsitiktinių akimirkų nuotrupos. Galbūt kai kurie pastebės ir save.

Ieva Kotryna Ski yra menininkė, gyvenanti Paryžiuje. Jos praktika apima darbą su dokumentinio kino formomis, tekstu ir audiovizualinėmis instaliacijomis. Menininkės kūryba, tyrinėjanti skaitmeninio vaizdo medžiagiškumą, dažnai kvestionuoja mūsų santykį su nuolat besikeičiančia aplinka. Nesvarbu, ar tai būtų žmonės, išsibarstę po miestus, Taivano miškai ar smegduobių urvai – Ski visuomet ieško ryšio sistemų sutrūkinėjusiuose kraštovaizdžiuose. Kaip videomenininkė, Ieva Kotryna dažnai prisideda prie kitų menininkų darbų, performansų ir spektaklių.

Salvijus Misevičius, „Hiperionas”, 2022, 8 min.

Ryškėjant disonansams Vilniaus panoramoje, filmo veikėjas skaito Hölderlino epistolinio romano laiškų fragmentus, kuriuose aprašoma klasikinių idealų neįmanomybė.

Salvijus Misevičius gyvena ir dirba Vilniuje. Savo video kūryboje dažnai remiasi analogine raiška, pasitelkia struktūralizmo, video esė principus. 2023 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos ir medijos meno studijų bakalaurą.

III DALIS
Gruodžio 12 d. 19 val.
„Ugnis“, rež. Kristina Inčiūraitė, 2005, video filmas, 5 min. 30 sek.; „Transnistra“, rež. Anna Eborn, 2019, 96 min.

„Ugnis“, 2005, videofilmas, 5 min. 30 sek.

Filmuojama ištuštėjusi Šiaulių parko vasaros estrada, kuri anksčiau buvo populiari jaunimo gretose. Tačiau laikui bėgant čia vyksta vis mažiau ir mažiau renginių. Kalbinamos Šiaulių moksleivės, gana pesimistiškai vertinančios kultūrines iniciatyvas mieste, kalba apie apsnūdusįmiesto gyvenimą. Liūdnokas jų mintis pertraukia triukšmas iš ugniagesių šventei skirto koncerto, kasmet vykstančio Šiaulių parko vasaros estradoje. Anot šiauliečių, šis koncertas – bene vienintelis likęs populiarus miesto renginys po atviru dangumi. Kad ir koks uždegantis jis būtų, miestiečiams to nepakanka, ir jaunimas išvyksta į didesnius miestus.

Kristina Inčiūraitė (g. 1974) – tarpdisciplininio meno kūrėja, nuo 1999 m. priklauso Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai. Nuo 2020 m. autorė gyvena ir kuria Airijoje. Jos kūriniai buvo eksponuojami Nacionalinėje dailės galerijoje, MO muziejuje ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI Romoje, Kinijos nacionaliniame meno muziejuje Pekine, Ukrainos nacionaliniame meno muziejuje Kijeve, KUMU meno muziejuje Taline, Rio de Žaneiro kultūros centre „Oi Futuro“, Gdansko šiuolaikinio meno centre „Laznia“, Kalmaro meno muziejuje, Budapešto parodų rūmuose „Mucsarnok“ ir kt.

Pasitelkdama skirtingas medijas, K. Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, performansus ir garso projektus. Jos kūryboje išryškėja jautrus žvilgsnis į šiandieninę aplinką. Didelį dėmesį autorė skiria tapatybės analizei bei jos transformacijoms skirtingose socialinėse terpėse.

Seansus pristatys programos kuratorės. Filmai bus rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais.

Renginio vizuale panaudotas kadras iš Turner ir Bill Ross filmo „Tchoupitoulas“ (2012).

Peržiūrų ciklas ŠITAS MIESTAS BESVORIS

Thank you!