Pakvietėme kino kūrėjas (-us) ir tyrinėtojas (-us) patyrinėti Avilio sinematekos leidinių kolekciją ir atrinkti keletą knygų, žurnalų ir filmų, kuriuos rekomenduotų visoms (-iems), norinčioms (-iems) geriau suprasti judančių vaizdų kultūrą – tiek kuriančioms (-tiems), analizuojančioms (-tiems), tiek tiesiog besidominčioms (-tiems).
Kviečiame susipažinti su rašytojo, kinotyrininko Nariaus Kairio pasirinkimais. Apsilankiusios (-ę) portale iBiblioteka, galėsite pasirinktas knygas pasiimti į namus. Periodiką ir filmus skaityti ar žiūrėti kviečiame Sinematekoje – visuomenei atvirame archyve A. Goštauto g. 2 (Vilnius).
N. Kairys:
Į lentyną atrinkau veikalus, tarp kurių yra įvairiausio žanro tekstų: vieno reikšmingiausio kino kūrėjo dienoraštis, kurį tempiausi kopdamas į Etnos ugnikalnį, nes atrodė, kad tokias knygas skaityti reikia kuo neįprastesnėse vietose (bet, aišku, tinka ir tokia išskirtinė kultūrinė Vilniaus vieta kaip „Meno avilys“); vengrų rašytojo, kuris, vis dar viliuosi, gaus Nobelį, romanas – pagal jį pastatytas vienas mano mėgstamiausių 7,5 valandos trukmės filmas, kurį Susan Sontag rekomendavo žiūrėti kartą per metus; lietuvių kilmės amerikiečių filosofo nuotraukų albumas, kurį vartydamas pirmąsyk supratau, ką reiškia pasitikėti fotografiniu vaizdu; amerikiečių rašytojo ir meno kritiko foto travelogas – asmeninis atradimas, kad galima mąstyti vizualiai, organiškai sujungiant abi medijas – žodį ir vaizdą; britų menininko ir menotyrininko esė, kuri, netikėtai susitikus Aby Warburg‘ui ir Frankfurto kritinei teorijai, moko, kad matyti ir žiūrėti vizualiuosius meno kūrinius nėra viena ir tas pats; kino filosofijos veikalas, įtikinamai atskleidęs pasaulio pabaigos įsivaizdavimo mechanizmus Holivude ir autorinėse kino formose; galiausiai, po autoriaus mirties išėjusi knyga, nuo kurios apskritai prasidėjo mano domėjimasis klausimu, kas yra kinas, į kurį atsakymų pats kartkartėmis bandau ieškoti rašydamas apie filmus.
N. Kairio atrinkti leidiniai:
Kiti kino kūrėjų ir tyrinėtojų pasirinkimai čia.