Dokumentinių filmų programa KELIOS LINIJOS

Balandžio 13–14 dienomis (19.30 val. „Planetoje“) kviečiame į mūsų, medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“, kuratorės Gerdos Paliušytės parengtą filmų peržiūrų programą KELIOS LINIJOS. Seansai nemokami. Reikalinga registracija: https://forms.gle/dfvWxj5Gkuay1kPJ6.

KELIOS LINIJOS – tai du dokumentinių filmų seansai, kuriuose bus pristatyti Ukrainos kūrėjų Oleksiy Radynski ir Oksanos Karpovych filmai bei lietuvių menininkės Lauros Stasiulytės kūriniai. Juos papildys politologės Dovilės Jakniūnaitės pranešimas.

Programa skirta tyrinėti dinamišką posovietinę tapatybę, jos autentiškumo ir suvereniteto problemą ir svarbą bei atvirą, kintančią ir niuansuotą tikrovę.

Visuose peržiūrų filmuose susipina bent kelios laiko juostos, infrastruktūros, veiklos ir lūkesčiai. Švelniuose režisieriaus ir rašytojo O. Radynski, menininkės L. Stasiulytės ir kino scenaristės režisierės, fotografės O. Karpovych stebinčiosios dokumentikos filmuose lėtai, atidžiai įtraukiant subtilius niuansus ir elementus, kurie neretai pasimeta didžiuosiuose pasakojimuose, skleidžiasi urbanistinė Podolskio tilto aplinka Kijive ir jaunuolių mini interakcijos, kruizinį laivą pasitinkantis Klaipėdos uostas, banketų salės, jas ruošiant įmonių vakarėliams, kolektyviniai sodai kaimynystėje kylant prekybos centrams ir priemiestinio traukinio „elektryčkos“ keleivių rūpesčiai.

Renginį pradės politologės Dovilės Jakniūnaitės panešimas, kuriame bus klausiama: iš kur kyla skirtingi karo Ukrainoje vertinimai Vakaruose; kaip jie susiję su posovietinės patirties bei mūsų regiono geopolitinės situacijos vertinimais ir supratimu; kaip Rytų Europos mitas tai išlenda, tai vėl paskęsta Vakarų–Rusijos įtampų kontekste. Taip pat kalbėsime apie mūsų pačių refleksijos būtinybę bandant išlaikyti tiek savo, tiek mūsų regiono (kad ir kaip jis būtų suprantamas), tiek Ukrainos subjektiškumą.

PROGRAMA

  • Balandžio 13 d. 19.30 val. „Planetoje“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius)

Dovilės Jakniūnaitės pranešimas, 30 min
Lauros Stasiulytės filmas „Gala“, 2005 m., 12 min
Oleksiy Radynski filmas „Kijivo filmas. Pirma serija“, 2017 m., 8 min 15 s
Lauros Stasiulytės filmas „Atplaukiantis laivas“, 2007 m., 7 min
Oleksiy Radynski filmas „Cirkuliacija“, 2020 m., 11 min 24 s

  • Balandžio 14 d. 19.30 val. „Planetoje“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius)

Įžanginis pristatymas, 10 min
Oksanos Karpovych filmas „Nesirūpinkit, durys atsivers“, 2019 m., 75 min

Filmai bus rodomi su lietuviškai subtitrais.

APIE FILMUS

Lauros Stasiulytės filmas „Gala“, 2005 m., Lietuva, 12 min

Menininkė metus filmavo įvairius įmonių vakarėlius, tačiau pagrindinis jos objektas buvo ne pačios šventės, o pasiruošimas joms. Kamera ji fiksavo aptarnaujančio personalo darbą – nuo stalų dengimo ir garso patikros iki renginio atidarymo, kuomet vaišinama aperityvais. Filme šios pasiruošimo akimirkos persipina su nelegalių sodų Klaipėdos pakraščiuose vaizdais. Šioje teritorijoje ketinta įkurti atrakcionų parką, tačiau vėliau plėtros planai sustabdyti, o žemę užėmė nelegalūs sodininkai. Beveik visi – rusų stačiatikiai. 2005-ųjų vasara šiems sodams buvo paskutinė, kaip ir to rudens derliui. Pirmasis šios pabaigos ženklas buvo šalia sklypo iškilęs naujas prekybos centras simboliniu pavadinimu „BIG“. Šios dvi linijos filme sujungiamos į vieną naratyvą, pasakojantį apie pasiruošimą: pirmuoju atveju – pasiruošimą šventei, antruoju – iškeldinimui.

Oleksiy Radinsky filmas „Kijivo filmas. Pirma serija“, 2017 m., Ukraina, 8 min 15 s

Kijive esantis Podolskio tiltas – viena didžiausių pasaulyje apleistų statybviečių. Vietiniai gyventojai nebaigtą tiltą pritaikė savo poreikiams – nuo sporto ir laisvalaikio užsiėmimų iki rizikingų parkūro stiliaus bandymų patekti iš vieno upės kranto į kitą. Tuo tarpu Kijivo meras Vitalijus Kličko bando atrasti būdą užbaigti šį nelaimingą projektą su šiek tiek Vokietijos politikų pagalbos.

Lauros Stasiulytės filmas „Atplaukiantis laivas“, 2007 m., Lietuva, 7 min

Vaizdo įraše fiksuojamas kruizinis laivas, atgabenantis užsienio turistus į Klaipėdos uostą trumpai pramogų, nuotykių ir atradimų fiestai. Filmo scenos – laivo laukimas, jo vangus plaukimas, turistų išsilaipinimas, vietinių gyventojų atliekamos svetingumo apeigos ir, galiausiai, išplaukimas. Keliautojus pasitinka būrys vietinių gyventojų, kurie elgiasi kaip tikri „čiabuviai“. Apeigose dalyvauja etninės muzikos ir šokių kolektyvai, mineralinį vandenį dalijančios gėlių vainikais pasidabinusios merginos ir gyvūnais persirengę aktoriai. Atvykėliai pasirodymą stebi iš savo kajučių balkonų. Dangoraižio dydžio laivai atplaukia į nykštukinio dydžio miestą, kur juos pasitinka „užsakyti“ vietiniai gyventojai, pasirengę pademonstruoti viską, ką turi ir geba. Šio priėmimo metu jie blaškosi tarp sąmoningo draugiškumo, entuziazmo, nuovargio ir nuobodulio būsenų, tarp ambivalentiškos autentikos ir paprasčiausio išskaičiavimo. Laivams išplaukiant miestas savo ruožtu „banguoja“ – mojuodamas ir skaičiuodamas tai, ką laivai jam paliko ant kranto.

Oleksiy Radinsky filmas „Cirkuliacija“, 2020 m., Ukraina, 11 min 24 s

Filme „Cirkuliacija“ pristatomas Kijivo kraštovaizdis ir miestovaizdis, užfiksuoti judantys begalinėje kilpoje – iš Kijivo žiedinio geležinkelio perspektyvos. Žvilgsnis, kuriuo regime šiuos vaizdus – tai nuolatinį perkėlimą, bėgimą ar betikslę klajonę išgyvenančiųjų žvilgsnis. Su šiomis patirtimis nuolatos susiduria ištisos masės iškeldintų, savo šalį palikti privalančių ir/arba turto netekusių žmonių, tiesiogiai kenčiančių nuo pasaulinės karinės, ekonominės ir klimato krizės. Traukinio judėjimas ratu simbolizuoja nuolatinėje tranzicijoje estinčią visuomenę, stingančią galutinio kelionės tikslo. Ši tranzicija – iš komunistinio „niekados“ į kapitalistinį „visados“ –atskleidžia apleistas postindustrines miesto zonas, naujai pastatytus pasiturintiesiems skirtus gyvenamųjų namų kvartalus, trupančią socialinę infrastruktūrą ir „suvakarietintą“ miesto centrą.

Oksanos Karpovych filmas „Nesirūpinkit, durys atsivers“, 2019 m., Ukraina, 75 min

Vasaros ir žiemos sezonais „elektryčkoje“ – tipiškame sovietiniame priemiestiniame traukinyje, kursuojančiame tarp Kijivo ir kelių mažų provincijos miestelių – nufilmuotas filmas „Nepergyvenkit, durys atsivers“ kviečia žiūrovus pasivažinėti drauge su darbininkų klasės keleiviais ir prekeiviais, daugiausiai priklausantiems marginalizuotoms grupėms. Kartu su kamera keliaudami iš vieno niūraus vagono į kitą, iš vienos stoties į kitą, pasineriame į kelių pavienių keleivių ir šeimų kasdienes kovas ir naujos porevoliucinės tapatybės kūrimo dilemas. „Nesirūpinkit, durys atsivers“ – atmosferiškas, itin žmogiškas ir realistinis judančios Ukrainos visuomenės portretas.

APIE KŪRĖJUS

Oleksiy Radynski – Kijive gyvenantis režisierius ir rašytojas. Jo filmai buvo pristatyti tokiuose pasaulinio garso renginiuose ir institucijose kaip Tarptautinis Roterdamo kino festivalis, „Kurzfilmtage Oberhausen“, „Docudays IFF“, Šiuolaikinio meno institutas (Londonas), „S A V V Y Contemporary“ (Berlynas) ir kt. O. Radynski taip pat pelnė daugybę festivalių apdovanojimų. Baigęs Kijivo Mohylos akademiją, kūrėjas studijavo Beiruto „Ashkal Alwan“ asociacijos programoje „Home Workspace“. 2008 m. Kijive drauge su keliais bendraminčiais įsteigė Vizualinės kultūros tyrimų centrą – meno, žinių ir politikos iniciatyvą. Jo tekstai publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Proxy Politics: Art and Theory of Post-1989 Central and East Europe: Power and Subversion in a Networked Age“ (Archive Books, 2017), „Art and Theory of Post-1989 Central and East Europe: A Critical Anthology“ (MoMA, 2018), „Being Together Precedes Being“ (Archive Books, 2019) ir „e-flux journal“.

Oksana Karpovych – Kijive gimusi kino scenarijų autorė, režisierė ir fotografė, gyvenanti ir dirbanti Kijive bei Monrealyje. Jos debiutinis pilno metro dokumentinis filmas „Nesirūpinkit, durys atsivers“ („Don’t Worry, the Doors Will Open“, 2019 m.) buvo pristatytas daugybėje kino festivalių, tarp jų ir Monrealio tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „RIDM“, kur pelnė „Naujųjų vizijų“ (New Visions) apdovanojimą, ir Kanados tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Hot Docs“, kuriame buvo apdovanotas specialiu paminėjimu. Savo asmeniniuose projektuose Karpovych tyrinėja kasdienį paprastų žmonių gyvenimą ir iš lūpų į lūpas perduodamas jų istorijas, taip pat tai, kaip valstybės politika užplūsta asmeninio gyvenimo sferas ir daro įtaką bendruomenėms, kurių intymius dokumentinius portretus ji ir kuria. Karpovych baigė kultūros studijas nacionaliniame Ukrainos universitete Kijivo Mohylos akademijoje  ir kino produkcijos studijas Konkordijos universitete Monrealyje. Šiuo metu kūrėja gyvena ir dirba Kijive.

Laura Stasiulytė – menininkė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Studijavo fotografiją ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje bei „Institut D´Art Visuels“ Orleane (FR), taip pat dalyvavo įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse ir stažuotėse tokiose institucijose kaip „IASPIS“ Stokholme (S), „Kreuzberg/Bethanien“ Berlyne (DE), „KulturKontakt Gastatelier“ Vienoje (A), Norvičo menų centre (UK) ir kt. Nuo 2010 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje. Kūrėjos darbai buvo eksponuoti Šiuolaikinio meno centre, Nacionalinėje dailės galerijoje, MO muziejuje ir projektų erdvėje „Montos Tattoo“ Vilniuje, o užsienyje –Europos šiuolaikinio meno bienalėje „Manifesta 4“ Frankfurte prie Maino (DE), Šiuolaikinio meno muziejuje „KIASMA“ Helsinkyje (FI), „Kunstmuseum Thun“ Tune (CH), Estijos meno muziejuje „Kumu“ Taline (EE), Šiuolaikinio meno muziejuje „(gfzk)“ Leipcige (DE), 54-ajame Tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje (DE), „Frankfurter Kunstverein“ Frankfurte (DE), Luigi Pecci Šiuolaikinio meno centre Prate (IT), „Rauma Biennale Balticum“ Raumoje (FIN), „Chapter“ menų centre Kardife (UK) ir kt.

REGISTRACIJA Į SEANSUS.

Peržiūrų programos kuratorė – menininkė, režisierė Gerda Paliušytė („Meno avilys“)

Renginio iliustracija: kadras iš Oksanos Karpovych filmo „Nesirūpinkit, durys atsivers“; dizainas – Vaidos Gasiūnaitės.

„Meno avilio“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.