EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Kino dokumentų laipsniai

Natalija Arlauskaitė

Penktajam „Lėtųjų peržiūrų“ seansui jų sumanytojos Mantė Valiūnaitė ir Aistė Račaitytė pasiūlė du filmus: Mártos Mészáros „Dienoraštis mano tėvams“ („Napló apámnak, anyámnak“, 1990) ir Margarethės von Trottos „Pažadas“ („Das Versprechen“, 1995). Jungties pagrindas – filmuose naudojama kronika, dokumentuojanti svarbius Vokietijos, Vengrijos ir Rytų bloko apskritai įvykius: sovietų kariuomenės įvedimą ir ginkluotus susirėmimus 1956 m. Budapeštе ir 1968 m. Prahoje, Berlyno sienos statymą ir gyvenimą padalintame mieste. Kronika šituose filmuose naudojama negausiai ir skirtingai, tad tai puiki proga pagalvoti, kaip kronika veikia vaidybiniame kine. Taip pat pasvarstyti, kaip Mészáros ir von Trottos filmai įsirašo į viešųjų peržiūrų kontekstą – „Nepatogaus kino“ ir „Scanoramos“ programas.
Dažniausiai kronikinius kadrus matome filmų pradžioje – jie tiksliai nužymi vietą ir laiką. Pavyzdžiui, taip elgiasi Kristijonas Vildžiūnas filme „Kai apkabinsiu tave“ (2010): kaip ir von Trottos „Pažadas“, tai Berlyno sienos istorija, o jos pradžioje matome kroniką, kurioje miesto padalijimas į sektorius matomas ir aiškus, bet siena dar nepastatyta. Filmo personažai juda ir veikia taip nusakytoje erdvėje ir atmosferoje. Toks kronikos naudojimas vaidybiniuose filmuose paplitęs seniai, įvairiose kino tradicijose. Iš esmės jis praneša: tai vienas iš daugybės pasakojimų istoriniame landšafte, kurio tikrumą liudija dokumentiniai kadrai. Kronika suteikia vaidybiniam kinui papildomą tikrumo laipsnį, o vaidybinis kinas „gamina“ galimas ir tam tikra prasme šios kronikos patvirtintas fikcijas.
Kitas būdas naudoti kroniką susijęs su mąstymu apie tai, kas yra kino dokumentas, kaip jis veikia, kas juo gali būti. „Nepatogaus kino“ programoje rodytas Pietros Bretkelly filmas „Blykčiojanti tiesa“ („Flickering Truth“, 2016) – vienas tokių. Tai pasakojimas apie neseniai Afganistane aptiktą archyvą, kuriame išliko juostos, filmuotos iki 1973 m. perversmo. Karaliaus šeimos kronika, vaidybiniai filmai, kad ir miuziklai, tampa dingusio laiko ir gyvenimo būdo dokumentais, kontrastuojančiais ir su po perversmo įsitvirtinusiu režimu, ir su dabartimi. Jų kilmė iš ilgai atmestos praeities ir apdulkėjusio archyvo trina vaidybos ir kronikos skirtį, stiprina abiejų liudijimus apie praeitį.
„Dienoraštyje mano tėvams“ ir visoje dienoraščių trilogijoje, Mészáros taip pat jungia vaidybinių filmų ir kronikos fragmentus, inkorporuodama juos į vaidybinio autobiografinio filmo audinį. Į skirtį tarp kronikos ir vaidybos įsiterpia tarpinis vizualumo režimas – inscenizuota kronika. Autobiografinis Mészáros personažas Juli žiūri mitingo kroniką, su kuria montuojamas vaidybinis nespalvotas fragmentas, rodantis minioje nufilmuotą Juli. Taip kronika „apgyvendinama“, o filmas, turintis būti autobiografiniu gyvenimo ir laikmečio liudijimu, įgyja papildomo dokumentiškumo. Dėl tokių operacijų su skirtingomis kino vizualumo formomis dokumentiškumas pasiskirsto tarp jų ir paremia Mészáros autobiografinio filmo – kartu ir epo, ir dokumento – idėją.
Filme „Pažadas“ von Trotta, viena vertus, įsteigia dokumentinį rėmą: iš pradžių rodomi kronikiniai Berlyno sienos statymo ir pirmųjų reakcijų į ją kadrai. Visą filmą jo herojai bandys įveikti staiga atsiradusią sieną iki ši bus sugriauta 1989 m. lapkritį. Vis pasirodanti kronika, kaip įprasta tokiais atvejais, žymi pasakojamos istorijos tikrumą, o kronikos inscenizavimo dozė filme isiškai minimali. Tačiau kronikos panaudojimas šiame filme turi svarbų niuansą: ji ne tik pratęsia veiksmą kitu režimu, bet rodoma kitokiu statusu – įvykius anapus sienos gyventojai nuolat stebi televizijos ekrane. Kronika remedijuojama, ji įgauna tarpinę mediją – televizija, kuri kadre aiškiai matomais ekranais žymi neįveikiamą erdvinę ir politinę distanciją tarp Rytų ir Vakarų Berlyno.
Vienoje filmo scenoje įsimylėjėlių pora susitinka Prahoje sovietų tankų įvedimo išvakarėse. Kareiviai juos atskiria, matome tankų gatvėse vaizdus, pereinančius į kroniką. Kai kamera atsitraukia, paaiškėja, kad šiuos kronikos kadrus savo televizoriaus ekrane stebi Rytų Berlyne likę draugai, priversti atsisveikinti su politinių permainų viltimi. Taip kronika ir patvirtina įvykių tikrumą, ir brėžia neįveikiamą politinę ribą – ekrano ar sienos neperžengsi.
Keliomis dienomis anksčiau „Scanorama“ surengė seminarą su vokiečių režisiere Ulrike Ottinger – von Trottos vienmete, taip pat labai produktyvia kūrėja, kurios filmuose santykis tarp vaidybos ir dokumentikos itin svarbus, tačiau visiškai kitoks. „Scanoramoje“ ji rodė savo naują filmą „Chamisso šešėlis“ („Chamissos Schatten“, 2016), o seminare – „Aloha“ (2016) ir „Superbia“ (1986).
„Superbia“ – tai filmo-„ominubuso“ „Septynios moterys, septynios nuodėmės“ dalis, skirta puikybės nuodėmei. Jame vaidybinė procesija, sukurta pagal vokiečių viduramžių danse macabre ikonografiją, montuojama su karinių paradų ir kitokių iškilmių įvairiuose pasaulio kraštuose kronikos fragmentais. Taip nuodėmės abstrakcija įgyja konkretų vizualų ir politinį turinį, o kronikos fragmentai pajungiami galingai alegorijai. Komentuodama šį filmą, Ottinger sakė, kad jai niekada nebuvo įdomu kurti filmus, kurių centre personažo psichologija. Svarbiausias dalykas – vaizdo struktūra, kuri vienintelė gali būti pagrindas jungti skirtingas kino vizualumo rūšis.
Žinoma, dokumentinio ar kronikinio ir vaidybinio kino jungčių yra daugiau. Tačiau ir šie keli pavyzdžiai rodo, kad dokumentikos ir vaidybos deriniai ir derybos vyksta nepaliaujamai. Ir šios derybos demonstruoja, kad „dokumentas“, „kino dokumentas“ – nėra paprastas ir lengvai apibrėžiamas. Kad galime kalbėti apie dokumentiškumo formas, laipsnius ir svyravimus, apie jo pasiskirstymą, ryškinimą ar slopinimą. Apie įvairiais kronikos ir fikcijos kombinacijas, kuriose dokumentas iškyla ar nunyksta.
***
Lapkričio 30 d. 18 val. Šiuolaikinio meno centro kino salėje įvyks priešpaskutinis dialogas, kurio tema – moterys. Menotyrininkė Laima Kreivytė pristatys Martos Meszaros „Paveldėtoja“ („Örökség“, 1980) ir Margarethe von Trottos „Seserys, arba Laimės pusiausvyra“ („Schwestern oder Die Balance des Glücks“, 1979).
Daugiau informacijos čia.
http://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija