EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Nufilmuoti einantį laiką

Vaidas Gecevičius

„Nufilmuoti einantį laiką“ – taip pavadintas vienas iš skyrių Malin Wahlberg knygoje „Dokumentinis laikas. Juosta ir fenomenologija“ (angl. „Documentary Time. Film and Phenomenology“). Manau, šis pavadinimas tinka apžvalgai ir numato šių kelių puslapių teorinę kryptį, kurią ir pradėsiu prisimindamas filmo „Nanukas iš šiaurės“ sceną, aptartą ir recenzuojamos knygos puslapiuose. Robertas Flaherty 1922 metų juostoje užfiksuoja jūrų vėplių medžioklę prie vandenyno pakrantės. Stebėdami šiuos kadrus, ekrane mes matome smėlyje išsidrėbusius, bemaž pusę tonos sveriančius jūrų vėplius, regime kaip netoliese, kadro pašonėje, medžioklis šliaužia šlapiu smėliu, artėdamas prie gulinėjančio grobio. Žiūrovas, kartu su kitas medžiotojais, likusiais už kino kameros, ramiai, o gal įsitempęs, laukia sėlintojo ženklo, signalizuosiančio puolimą. Sulig negirdimu riksmu klūpintis medžioklis pakyla ir puola į gyvūnų krūvą, smeigdamas harpūną į artimiausio vėplio kūną. Jam iš paskos atlekia pagalbininkai ir čiumpa už harpūno lyno. Išgąsdintas jūrų vėplių būrys nerangiai puola į gilius vandenis, tačiau sužeistas gyvūnas negali išplaukti į tolį – trys, keturi vyrai, pargriuvę klūpsčiom pakrantėje tempia lyną su giliai įsmigusiu durtuvu.
Montažas šioje medžioklės scenoje – minimalus, žiūrovas kartu su jūrų vėpliais ir kailiniuotais inuitais dalyvauja medžioklės laike: laukia užpuolimo ir mato jį įvykstant, kelias minutes stebi, kaip vėplys, supančiotas harpūno lyno, stengiasi nerti gilumon, kol pagaliau pasiduoda ir merdintį kūną jūros bangos išmeta į seklų pakrantės ruožą. Šiuos kadrus įsimintinai aprašė Andre Bazinas: „Flaherty, susidūrusiam su Nanuko ruonio medžiokle, svarbiausia yra santykis tarp Nanuko ir gyvūno, tikroji laukimo trukmė. Medžioklės trukmę buvo galima perteikti montažo pagalba. Visgi Flaherty apsiriboja rodydamas visą laukimo periodą; taigi medžioklės trukmė yra tikrasis atvaizdo turinys, tikrasis jo objektas.“
„Nanuko iš šiaurės“ scena puikiai pademonstruoja, kaip laikas ir jo prasminis laukas taikliai pagaunami kino juostoje. Juostoje užfiksuoti vaizdai turi galios perteikti, imituoti psichologines, egzistencines laiko patirties būsenas: nuobodų, nemalonų laiką, įtraukiantį arba laiką, keliantį erzulį. Knygos „Dokumentinis laikas“ puslapiuose autorė Malin Wahlberg ieško fenomenologinio diskurso vietos kino teorijoje, aprašydama, kaip laiko dimensija pasirodo kine, dokumentiniuose kadruose, kaip juostose užrašytas laikas ir atvaizduota erdvė leidžiasi manipuliuojami montažo pagalba.
Laikas yra neišsemiama tikrovė ir ši tikrovė tūkstantmečius maitino tiek Rytų, tiek Vakarų mintį. Laiko suvokimas intelektualinėje Vakarų sąmonėje bėgant amžiams mainėsi: savaip jį pamatė Herakleitas, Aristotelis, Augustinas, Naujieji amžiai pažymėti fizikinio laiko sąvokos gimimu su Galilėjaus ir Niutono darbais, o XX amžių pakeičia Einšteino reliatyvumo teorijos, kurios, nepaisant pagarsėjusio materijos ir energijos sąryšio, taipogi pasiūlė naujai pamatyti laiko klausimą. Labai reikšminga laiko percepcijos transformacija kasdienėje sąmonėje įvyko su foto ir kino juostų atsiradimu bei fotografijos ir kino filmų išplitimu. Pamažu pradedama tvirtinti, kad juostoje cheminiais procesais yra užfiksuotas realybės pėdsakas. Fotografijoje sustabdyta akimirka ar kino juostoje užrašyta trukmė vadinama laiko ir atminties archyvais. Šiame materialiame atminties archyve, suvenyre, įrašyta laiko dalelė gali būti išdidinta, sustabdyta, pagreitinta, sulėtinta, nukirsta. XX amžiaus pradžioje tarsi imta įtikėti, jog pagaliau laiką galima regėti ir apčiuopti. Malin Wahlberg aprašo, kaip trečiajame dešimtmetyje kino juosta tapo įrankiu „sugriebti“ vadinamą fizikinį laiką. Dideliu kadrų skaičiumi buvo filmuojami mikroskopiniai cheminiai procesai, galingos optikos pagalba stebimos ir įrašomos pamažėle kintančios kristalų struktūros. Stambiu planu įrašius į juostą gėlių žiedlapius, gėrimasi jų jautrumu ryto šviesai. Nuo tada apie laiką nebegalima kalbėti neminint kinematografo išradimo ir jo įtakos.
Prisipažinsiu, iš pradžių šią knygą skaičiau su nepasitikėjimu, kadangi esu šiek tiek pervargęs nuo akademinės literatūros. Tuo labiau, kad su nemažu skepticizmu žvelgiu į įvairią (pseudo)mokslinę literatūrą, bandančią optimistiškai prigriebti ir išgliaudyti laiko problematiką. Galbūt visai suprantama, kodėl egzistuoja didelė pagunda išnagrinėti šį „dalyką“ ir išsakyti kažin ką ne trivialaus, gal net ezoteriško, tuo pačiu moksliško ir kartu mistiško.
Visgi, ši Malin Wahlberg knyga mane maloniai nustebino ir skaityti ją buvo idomiau nei sau žadėjau. Galbūt šios studijos stiprioji pusė yra savotiškas autorės atsiribojimas nuo platesnių ambicijų – mane nudžiugino tai, jog buvo išvengta ontologinių tvirtinimų, išvedžiojimų apie laiko ir kino (judančių atvaizdų) meta-fizinį sąryšį. Wahlberg laiko ir kino bendrystę tiria iš semiotinės fenomenologijos pozicijų: šioje prieigoje klasikinės fenomenologijos problemos (tarkime, subjektyvumas, percepcija, etika ir, be abejo, laikas) permąstomos vėlesnių poststruktūralizmo ir semiotikos strategijų šviesoje. Jeigu šie pavadinimai nedaug ką tepasako, neverta nusivilti ar nusigąsti, mat knygoje autorė laikiškumo temą kine dažniausiai aptaria labiau kasdienės, bendražmogiškos patirties pagrindais. Tekste galima paskaityti apie mirties fiksavimą dokumentiniame kine (manau, puikiai apsvarstytas tikros mirties dokumentikoje klausimas), apie įvairius etinius motyvus video mene. Wahlberg taip pat nuodugniai ištiria keletą dokumentinių filmų ir interpretuoja juose naudojamą garsinio ir vaizdinio montažo ritmą, tempą ir jų sandermėje slypinčius prasminius lygmenis.
Beskaitant knygą, kažkur sąmonėje, visada išlieka pamatinis klausimas – laiko įvaizdinimas ekrane. Šio klausimo „kybojimas“, sakyčiau, yra vienas svarbesnių šios knygos elementų. Labiausiai, matyt, už tai reikėtų dėkoti Malin Wahlberg pasirinktam tyrimo metodui – įžvalgiai derinamos atvaizdo ir laiko problemos iš estetinės ir kino teorijos su egzistencine fenomenologija. Įdomu skaityti, kaip tam tikroje „teorinėje įtampoje“ persipina du, beveik priešingi, poliai: introspekcinė, fenomenologinė patirties analizė su kino medijos kontekstualumu, šios medijos priklausymu sociokultūrinei erdvei. Tad ši knyga turi gan ryškų bruožą, prieskonį: jį suteikia savi-reflektyvi judančio vaizdo analizė. Toks savitas nagrinėjimo pobūdis gimsta iš pastangų fenomenologinę patirties refleksiją patalpinti ir įprasminti platesnėje semiotinėje sistemoje. Man asmeniškai šis metodas pasirodė tikrai patrauklus ir artimas, ir būtent metodologinę prieigą laikyčiau centrine Wahlberg studijos ašimi, lemiančią knygos manierą ir tyrimo kryptį.
Norėčiau paliesti ir Malin Wahlberg tezę apie kiną kaip atminties technologiją. Knygoje nagrinėjami keli filmai, susukti iš XX amžiaus pradžios ir Antro pasaulinio karo laikų dokumentinių juostų bei fotografijų. Žiūrėdama ir rašydama apie šiuos filmus, Walhberg kalba apie dokumentinį kiną kaip tam tikrą papildomą žmonijos atmintį, egzistuojančią materialioje formoje. Fotografija ir kino juosta regima esanti visuotinai prieinama nebesubjektyvios atminties išraiška. Manoma, jog fotografinio atvaizdo technologija yra naujas ir pridėtinis atminties modelis, balansuojantis ties tikrove ir pėdsaku. Man pasirodė, jog knygoje gan sunku atrasti šių dviejų pažiūrų balansą: atvaizdo kaip tikrovės atminties ir atvaizdo kaip tikrovės pėdsako. Neretai užčiuopdavau autorės palinkimą būtent į atvaizdą kaip tikrovės ir laiko atmintį, tad negaliu neparašyti kelių replikų šia linkme.
Nepaneigiama tiesa, jog keturi penktadaliai visos mūsų informacijos apie aplinką ateina per regą. Likęs penktadalis: lytėjimo, klausos, uoslės, skonio percepcija. Tiesa yra ir tai, jog atmintis didžiaja dalimi yra būtent vaizdinė. Tačiau, net jei realybės patirtį sudarytų 95 procentai vizualinės informacijos, tai vis tiek nepakeistų vieno ir esminio dalyko - patirtis ir atmintis nesutalpinama į išorinės informacijos rėmus.
Skurdu ir vargiai įmanoma kalbėti apie kiekybinį vizualinės informacijos palyginimą tarp mano pamatyto ir tuo pačiu nufilmuoto reginio. Tarp tiesioginės patirties ir kino juostos yra kokybinis skirtumas. Šis skirtumas, kaip bedugnė – bedugnė yra pats laikas, egzistencinė laiko patirtis, kuri kas akimirką įprasminama subjekto istoriškame individualume. Laikas yra subjekto patirtas laikas, ir subjekto laikas yra absoliučiai kitas nei trukmė kino juostoje. Atvaizdas tėra tikrovės patirties pėdsakas, metafora, simbolis, galbūt noras.
Wahlberg kalba apie išlikusias juostas iš koncentracijos stovyklų, interpretuoja jų prasmę dabarties žiūrovui kaip papildomą atmintį, pabuvimą praeities laike. Bet juosta su slapčia nufilmuotais mirties stovyklų kaliniais, vedamais į dujų kameras yra tik menka dalis to, ko nebėra. Iš juostos belieka tik intencija pavaizduoti realybę – tariamai priminti realybę – kurios nei aš, nei kas nors kitas neturime. Toje juostoje nėra to, kas tą akimirką iš tiesų buvo: išmatų ir deginamų lavonų kvapo, riksmų iš kamerų, nėra alkio ir ligos, kurios tvyro aplink, nėra beprasmybės baimės. Galbūt svarbiausia tai, kad ten nėra operatoriaus būsenos, kurioje kulminuoja visas jo gyvenimas, kai jis filmuoja šį vaizdą. Juostoje mes neregime minčių, nejaučiame patirto ir jaučiamo fizinio skausmo, mes neturime jo šeimos atminties, jo lūkesčių, nežinome jo motyvacijos, mes nebadaujame ir mūsų rankos nedreba iš baimės, nes nesame pasislėpę spintoje su tarškančia kamera.
Vaizdas yra metafora: nuostabi ir unikali metafora, turiu pasakyti. Galbūt aš nesidalinu knygos autorės labiau optimistiška vizija, menančia atvaizdą esant nauja atminties technologija. Aš brėžiu ryškesnes, griežtesnes ribas tarp kino atvaizdo ir atminties. Prisimenu trumpą ištrauką iš Chriso Markerio filmo atminties tema „Sans Soleil“. Operatoriaus kamera filmuoja kateryje plaukiančius žmones, tada pagauna vieną žmogelį ir jį stebi. Žmogus atsisuka ir tuomet filmo naratorė užduoda klausimą: kaip galima prisiminti troškulį? Vyras pažiūri į kamerą, vaizdas užsikerta ir sustoja. Troškulio atmintis yra kažkas sunkiai apčiuopiama žmogui, jau nekalbant apie troškulio atminimą kino juostoje. Atvaizdas tegali sustoti ir aptikti neperžengiamą ribą su patirtimi ir atminimi.
Čia ir užbaigsiu tikrai neblogos knygos apžvalgą, kurios tiriamasis metodas savotiškai padiktavo ir šios recenzijos stilių. Tikiuosi, kad ir kitiems skaitovams Malin Wahlberg studija „Dokumentinis laikas“ gali pagimdyti neatrastų minčių apie atvaizdą, laiką ir buvimą.
http://www.ltkt.lthttp://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija