EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai

Meno Avilys

„Meno aviliui“ patikėtas saugoti asmeninis iškilaus lietuvių kino režisieriaus ir scenaristo Almanto Grikevičiaus (1935-2011) archyvas. Atverdami publikai menininko sukauptą palikimą kviečiame prisiminti ir iš naujo atrasti A.Grikevičiaus kūrybą bei anuomet įkvėpusius užsienio filmus. Kino peržiūros „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius“ keturis vakarus, lapkričio 21-24 dienomis, vyks kino centre „Skalvija“ Vilniuje. Vėliau lietuviška filmų programa keliaus į Panevėžio kino centrą „Garsas“ (lapkričio 20-24), Kauno kino centrą „Romuva“ (gruodžio 1-3) ir Varėnos kultūros centrą (gruodžio 7-8).
Peržiūrų kalendorius Vilniuje:
21 d., pirmadienis
19.30 A.Grikevičiaus trumpametražių filmų programa ir kūrybos vakaras
Filmai: „Saulės pasakos“ (1964), „Tavo rankose“ (1965), „Trys taktai“ (1966), „Laikas eina per miestą“ (1966), „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (1973), „Malda už Lietuvą“ (1991)
Filmus pristato ir pokalbį moderuoja kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Pokalbyje dalyvauja kino kritikė Živilė Pipinytė, režisierius Audrius Stonys, aktorius Juozas Budraitis
22 d., antradienis
18.40 „JAUSMAI“ (rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa,1968)
20.40 „UŽTEMIMAS“ (L‘Eclisse, rež. Michelangelo Antonioni, Italija, 1962)
Filmus pristato kino kritikė Neringa Kažukauskaitė
23 d., trečiadienis
19.00 „AVE, VITA“ (rež. Almantas Grikevičius, 1969)
21.00 „RIKSMAS“ (Křik, rež. Jaromil Jireš, Čekoslovakija, 1964)
Pristato kino kritikė Izolda Keidošiūtė
24 d., ketvirtadienis
19.00 „FAKTAS“ (rež. Almantas Grikevičius, 1980)
21.00 „NAKTINIS TRAUKINYS“ (Pociąg, rež. Jerzy Kawalerowicz, Lenkija, 1959)
Pristato kino kritikė Rasa Paukštytė
Filmų aprašymai:
Saulės pasakos (rež. Almantas Grikevičius, 1964, 16)
Poetinis dokumentinis pasakojimas apie lietuvių vitražą – režisieriaus A. Grikevičiaus debiutas kine. Pasitelkus lietuvių poeziją, muziką, liaudies pasakos motyvus, architektūrą ir sakralias erdves statiški lietuvių dalininkų kurtų stiklo vitražų vaizdai filme virsta daugiasluoksniu dinamišku pasakojimu, leidžiančiu naujai pažvelgti į langų rėmuose „įstiklintas“ unikalaus meno istorijas.
Tavo rankose (rež. Almantas Grikevičius, 1965, 17)
Tai turėjo būti dar viena tuometinėje SSRS vyravusias antireligines valdžios nuostatas atspindinti dokumentinė apybraiža. Tačiau įsiklausęs į savo herojų pasakojimus, „pastūmęs“ į šoną religijos atsisakyti ir pasirinkti mokslo-šviesos kviečiantį diktoriaus balsą, A. Grikevičius sukūrė jautrų, abejonių kupiną filmą, savitą tų keistų laikų dokumentą, kurio centre – intymūs, asmeniški paauglių pasakojimai, neužtikrintumas, dvejonės dėl religinių įsitikinimų, nauji pasirinkimai ir skausmingi konfliktai su tėvais.
Trys taktai (rež. Almantas Grikevičius, 1966, 10)
Filme užfiksuota žymaus lietuvių dirigento Jono Aleksos repeticija. Fiksuodamas savo filmo herojų režisierius įveikia iki tol kurtiems dokumentiniams filmams būdingus schematiškus „biografinės apybraižos“ kanonus. Kūrėjo portretas kuriamas atsisakant įprasto herojaus kalbinimo, klausimų, biografinių faktų. J. Aleksos asmenybė atskleidžiama kantriai stebint jį dirbantį. Tai ypatingas kino tiesos momentas – filme svarbus tampa ne tik dėmesio centre atsidūręs herojaus portretas, bet ir vykstantis jautrus kūrybinis procesas.
Laikas eina per miestą (rež. Almantas Grikevičius, 1966, 17)
Tai vienas iš nedaugelio lietuvių dokumentinių filmų, kurio pagrindiniu veikėju tampa Vilnius. A. Grikevičiaus pasirinkta vaizdų ir garsų sintezė leidžia laikui eiti per miestą, sustingti, atsigręžti į praeitį ir vėl sugrįžti į dabartį. Per simbolines asociacijas ir montažu kuriamas metaforas atskleidžiami svarbiausi Lietuvos istorijos tarpsniai ir tapatumo, grįsto istoriniu valstybingumu, ilgesys. „Laikas eina per miestą“ tampa unikaliu istorinės reprezentacijos ir praeities permąstymo dokumentu Vilniaus miesto sienų fone.
Temperatūra ne pagal Celcijų (rež. Almantas Grikevičius, 1973, 9)
Filmo dėmesio centre — Kauno F. Dzeržinskio gamyklos vyriausiasis staklių konstruktorius Tomas Petreikis. Užuot kūręs eilinį konjunktūrinį pasakojimą gamybines normas viršijančio socialistinio darbo didvyrį, režisierius fiksuoja kitą savo filmo herojaus asmenybės pusę. Laisvu po darbo laikus Tomas — pramoginių šokių šokėjas, mokytojas ir konkursų teisėjas. „Konstravimas su šokiais? Ne, nieko bendro neturi“ – atsako į žurnalisto jam užduotą klausimą T. Petreikis. Tačiau filme stebimos paralelės, atskleidžiančios konstruktoriaus-šokėjo preciziškumą, tobulumo siekį tiek kontroliuojant staklių darbą, tiek mokant ant parketo besisukančias šokėjų poras, suponuoja kitą atsakymą...
Malda už Lietuvą (rež. Almantas Grikevičius, 1991, 30)
Dokumentinis filmas, kuriame archyviniai kadrai jungiami su liudininkų prisiminimais, fiksuoja lemtingą 1991 m. sausio 13 d. naktį Lietuvoje. Filmo leitmotyvas – tikėjimo jėga ir dvasios stiprybė: nesant pakankamiems ginklų resursams į sovietų armijos agresiją lietuviai atsakyti galėjo tik vienybe ir juos susiejusia malda.
Jausmai (rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, 1968, 90)
Pirmasis A. Grikevičiaus režisuotas vaidybinis filmas, sukurtas kartu su kitu debiutuojančiu tos pačios kartos režisieriumi Algirdu Dausa. Egono Livo romano „Velniakaulio dvyniai“ motyvais sukurtas filmas atskleidžia nesvarumo būklę, kurioje istorinių lūžių metais atsidūrė lietuvių tauta. Du broliai, dvi moterys, dvi kartos ir du Kuršių Nerijos krantai. Viename besibaigiant II pasauliniam karui vis dar užsilikę vokiečiai, į kitą jau įžengę sovietai. Žmonos netekęs ir su naujagimiais dvyniais likęs Kasparas keliasi į kitą Kuršių marių pusę pas brolį dvynį Andrių. O kitame krante – senos nuoskaudos ir nauji jausmai. Atrodytų – pasakojimas ir jo herojai turėtų būti dalinami į „juoda“ ir „balta“ (juk karas, juk priešai...). Bet iš tiesų filme – paprasčiausi žmonės, gyvenantys, mylintys ir svajojantys pabėgti. Tik atsidūrę netinkamu laiku netinkamame krante.
Užtemimas (L‘Eclisse, rež. Michelangelo Antonioni, Italija, Prancūzija, 1962, 126)
Paskutinėje italų režisieriaus Michelangelo Antonionio trilogijos dalyje (sukurta po „Nuotykio“ ir „Nakties“) jauna literatūros vertėja Viktorija palikusi savo vyresnį mylimąjį rašytoją Rikardo sutinka biržos maklerį Pjero. Romos architektūros fone skleidžiasi naujų santykių pradžia. Filme Antonioni provokuoja žiūrovus pagalvoti apie vienišumą, svetimumą pasauliui, nenusikalbėjimą, žmogiškų ryšių trūkumą, nesugebėjimą mylėti. Kanų kino festivalio žiuri už filmą „Užtemimas“ M. Antonioni apdovanojo specialiu prizu.
Ave, vita (rež. Almantas Grikevičius, 1969, 85)
Tai – dar vienas A. Grikevičiaus filmas, kuriuo jis bando įvertinti istorinę, trauminę lietuvių patirtį, siekį išlikti, trapias žmogiškumo ribas ir praeities vertinimo galimybes. Cezaris, buvęs nacių koncentracijos lagerio kalinys II Pasaulinio karo metu, gyvena praeities prisiminimais. Šie, nuolat išnyrantys net ir naujojo Vilniaus pastatų fone, dar gyvesni tampa Cezariui išgirdus apie tų laikų draugo ir bendrakeleivio mirtį. Cezario duktė Veronika – ambicinga jauna dramaturgė, siekianti tėvo patirtį įamžinti kino juostoje. Tik požiūris į tai, kas įvyko, jau visai kitas, nei tėvo... „Ave, vita“ primena kelio filmą, kuriame per paraleliai vystomus siužetus keliaujama laiku ir erdve nuo karo metų siužetų iki istorijų nūdieniame pasikeitusiame Vilniuje. Autentiškas karo patirtis čia keičia su laiku pakitę prisiminimai, o šiuos pamažu nustelbia kritiški, o kartais – ir idealizuoti naujosios kartos susikurti praeities vaizdiniai.
Riksmas (Křik, rež. Jaromil Jireš, Čekoslovakija, 1964, 77)
Kol žmona ligoninėje ruošiasi gimdymui, vyras dirba – taiso klientų televizorius. Nuo atsisveikimo momento, pora prisimena savo draugystės detales: pirmąjį susitikimą ant tilto virš geležinkelio, gyvenimo nuomotame bute nesusipratimus, vestuves, pokalbį apie vaikus. Nekantriai laukdamas žinios apie gimdymą, vyras jautriai stebi žmones, įvykius ir aplinką, kurios dalimi greitai taps jo vaikas.
Faktas (rež. Almantas Grikevičius,1980, 86)
Filmas skirtas sudeginto Pirčiupių kaimo istorijai. Vieną niekuo neišsiskiriančią dieną savo kasdieniuose rūpesčiuose įsisukusių Pirčiupių gyventojų buitį sujaukia į kaimą įvažiavę vokiečių tankai. Filme tai iš vieno, tai iš kito veikėjo perspektyvos „dokumentuojama“ vienos šį įvykį lydėjusios 1944 m. birželio dienos kronika. Gyventojų prisiminimai pinasi su ateities planais, tačiau jų geras nuotaikas ir buitines problemas po truputį užgožia sutrikimas, o vėliau į jų tarpą ima smelktis bloga ateities nuojauta. Psichologizuotas grupės žmonių „mažojo pasakojimo“ skerspjūvis tampa universalia tautos, atsidūrusios akistatoje su jos laukiančia tragedija, istorija.
„Faktas“ – vienintelis lietuvių filmas, 1981 m. parodytas konkursinėje Kanų festivalio programoje ir pelnęs apdovanojimą už Jelenos Solovej atliktą geriausią antraplanį vaidmenį.
Naktinis traukinys (Pociąg, rež. Jerzy Kawalerowicz, Lenkija, 99)
Naktiniame traukinyje Baltijos jūros krantu važiuojančiame į kurortą du nepažįstamieji – Jeržis ir Marta – dalijasi viena miegamaja kupė. Šia situacija nėra patenkinti, nes abu dėl savų priežasčių norėjo privatumo ir ramybės. Policijai traukinyje pradėjus ieškoti pabėgusio žudiko, kylant įtampai ir plintant gandams apie nusikaltimą, įtarūs keleiviai Jeržio ir Martos nepaleidžia iš akių.
http://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija