EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Kino teorijos labirintuose

Vaidas Gecevičius

Oxfordo leidyklos išleistoje knygoje „Kino teorijos sąvokos“ (angl. Concepts in Film Theory) autorius Dudley Andrew išryškina modernios kino teorijos sampratą ir apibūdina jos rėmuose funkcionuojančias sąvokas. Šioje recenzijoje supažindinsiu su šia svarbia kino studijų knyga, jos plačiu užmoju, turiniu ir stiliumi.
Knygą autorius pradeda kino teorijos būklės apžvalga ir nutartimi, jog darbe bus pateikiami naujos teorijos apmatai ir jų ribose apibrėžiami kritinės analizės metodai, taikomi kinui. Andrew tiksliai lokalizuoja metus – 1964 metai – kuomet iki tol vyravusiąkino teoriją pakeičia modernioji. Tais metais sužiba du kino teorijos meistrai: Jean Mitry išleidžia veikalą „Kino estetika ir psichologija“, o Christianas Metzas publikuoja savo pirmąjį straipsnį apie kino kalbą. Pasak Andrew, šių dviejų kino teoretikų darbuose užgimsta naujas požiūris į kino analizę, unikalus tuo, jog jame atsispindi to meto intelektualinės permainos. Šiuo laikmečiu Prancūzijoje suformuluojami ir plėtojami struktūralistiniai bei semiotiniai literatūros ir kitų kultūrinių sričių analizės metodai. Abi tyrimų kryptys keičia Europos humanitarinių mokslų kryptį, o kartu, pasak knygos autoriaus, ir kino teorijos likimą. Iš savarankiškos disciplinos akademiniuose paribiuose, ji inkorporuojama šalia humanitarinių mokslų, kuriuose atranda metodologinius pagrindus. Šioje knygoje Andrew tiria, kaip Mitry, Metzo, Bartheso tekstai atspindi šią tarpdisciplininę įtaką. Šių ir kitų, vėlesnių tyrėjų pastūmėta, kino teorija žengia koja kojon su humanitarinių mokslų dinamika. Tokia yra Dudley Andrew pamatinė tezė, kuri knygoje plėtojama apžvelgiant naująją kino teoriją įprasminančias koncepcijas.
Dešimt tekste nagrinėjamų sąvokų, sudarančių modernios kino teorijos stuburą, yra įsišaknijusios filosofijos, psichoanalizės, literatūrologijos moksluose. Štai keletas jų: atvaizdavimo, signifikacijos, naratyvinės struktūros, atpažinimo, interpretacijos koncepcijos. Knygoje Andrew didžiausią dėmesį skiria šių sąvokų funkcionavimui struktūralizme ir semiotikoje, psichoanalizėje, interpretacijos ir, žinoma, kino teorijoje. Autoriaus nuomone, kino teorija privalo naudotis minimų humanitarinių mokslų metodika, kadangi kinas iš esmės yra „tekstualus“ – jį galima „skaityti“ ir analizuoti pasitelkiant metodines šių disciplinų priemones. Toks tarpdisciplininės priklausomybės pobūdis lemia, jog ši knyga nėra teorinių pamąstymų ir teiginių rinkinys apie atskiruskino filmus ar kino sroves. Pirmiausia tai – semiotikos ir struktūralizmo metodų kompiliacija, pritaikyta pačiai kino teorijai. Andrew aprašo trajektoriją, parodančią kaip filosofijos ir literatūros kritikos koncepcijos pasiekia ir įsitvirtina modernioje kino teorijoje.
Skamba viliojančiai? Bet prieš susigundant griebti knygą ir šviestis, svarbu atskleisti vieną reikšmingą faktą – tai akademinė knyga. O tai reiškia, jog ji lengviau įkandama rimčiau angažuotiems ar labiau susipažinusiems skaitytojams, pasiryžusiems pačiupinėti aktualias kino teorijos vingrybes. Nepaisant užuominų knygos nugarėlėje, jog šis Dudley Andrew darbas kino teoriją išves iš „akademinės tremties“, panašiau, jog profesorius šią knygą rašė kolegoms. Tegul tai nebus skaitytojo pirmoji kino teorijos knyga, nebent jis neblogai pažįsta XX amžiaus literatūros kritiką bei prancūzų indėlį į struktūralizmą ir semiotiką. „Kino teorijos sąvokos“ – daugiau mokslinės pakraipos tekstas, kylantis iš galybės literatūros analizės, kuriame neapsiribojama vien tik koncepcijų aprašymu, bet nevengiama diskusijų su literatūros ir kino kritikais, iš kurių nemažai amerikiečių, tad nelabai pažįstamų Europoje. Beje, kraipant galvą dėl nevienodų skyrių sudėtingumo ir pavarčius antraštinius puslapius, paaiškėjo, jog pusė tekstų, sudarančių knygą, anksčiau buvo publikuoti straipsnių pavidalu įvairiuose moksliniuose žurnaluose. Tad neretai šie straipsniai knygoje atrodo „nelygiaverčiai“: vieni iš jų buvo skirti literatūros kritikos, kiti – kino teorijos žurnalams. Kadangi tokie žurnalai skirti profesionalams, keliose knygos vietose teko pasijusti netikėtai įkritus į diskusiją nežinomame kontekste su nežinomais autoriais. Specialiai šiai knygai rašyti skyriai bendresnio pobūdžio – jie padeda suvienyti tekstą, tad juos skaityti lengviau ir įdomiau. Labiausiai – paskutinius tris; apie psichoanalizę, tropus ir interpretaciją kino teorijoje.
Tai gan plataus masto, akademinio pobūdžio studija, verta rimčiau besidominčiųjų dėmesio ir pastangų. Autoriaus stilius koncentruotas ir informatyvus, tad ši glaudžiai surašyta knyga talpina daug žinių kino teorijos mėgėjams ir specialistams.
http://www.ltkt.lthttp://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija