EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Kino teorijos prieškambaris

Goda Jurevičiūtė

Savo garsiojoje esė „Kino nuosmukis“ (angl. The Decay of Cinema) Susan Sontag rašė, jog kino klestėjimas yra neatsiejamas nuo sinefilijos klestėjimo. Sinefiliją S. Sontag supranta ne tik kaip paprasčiausią meilę kinui. Jos teigimu, sinefilija gimė iš įsitikinimo, jog kinas yra menas, kuriam neprilygsta jokie kiti menai – visiškai modernus, išskirtinai prieinamas, tuo pat metu poetiškas ir paslaptingas, erotiškas ir moralus. Sinefiliška filmų meilė yra ypatingas ryšys tarp kino ir kino žiūrovo, grįstas nepasotinamu apetitu domėtis kino praeitimi ir dabartimi, nepasotinamu troškimu kuo daugiau apie jį sužinoti, kuo daugiau suprasti. Sinefilams filmo žiūrėjimas ir kalbėjimas apie kiną gali prilygti jo kūrimui.
Tačiau kartais, siekiant įprasminti tokį kalbėjimą, nebeužtenka žodžių, pritrūksta žinių, sąvokų, konteksto. Tokiais atvejais neretai sunku susigaudyti, kur šių dalykų pradėti ieškoti. Viena išeičių – pasidairyti po Mediatekos knygų lentynas, tarp kurių visai neseniai atsirado Niujorko universiteto profesoriaus Robert Stam knyga „Kino kritikos įvadas“ (knygą turime anglų kalba – Film Theory: An Introduction). Knygoje puikiai susisteminamos, chronologiškai pateikiamos pagrindinės XX amžiaus kino teorijos, jų esminiai teiginiai, kino teoretikus kaitinę ginčai ir diskusijos.
Ką apie kiną galvojo pirmieji kino žurnalistai? Ką teigė nebylaus kino teoretikai? Ką jie mąstė apie garso kine atsiradimą? Nuo šių ankstyvųjų kino apmąstymų autorius keliauja iki klasikinių kino teorijų, realizmo kine, auteur teorijos gimimo, nuo struktūralizmo ir psichoanalizės iki kultūrinių studijų, filosofo Gilles Deleuze įnašo, queer ir postkolonializmo teorijų. Atskleisdamas istorinį kino teorijos vystymąsi, R. Stam jį analizuoja platesniame istoriniame ir filosofiniame kontekste. Suvokdamas, kad dažnai kino teorija pateikiama iš Vakarų perspektyvos, stengiasi tai peržengti ir parodyti, jog apie kiną buvo mąstoma ir taip vadinamojo Trečiojo pasaulio šalyse (Brazilijoje, Argentinoje, Indijoje, Egipte).
Kita vertus, knyga nėra tobula. Daugiau nei šimtą metų trukusias diskusijas autorius apibendrina, susistemina, įvertina ir pateikia kelių šimtų puslapių knygoje. Ją skaitant dažnai neapleidžia mintis, kad visgi būtų geriau pačiam nagrinėti pagrindinių kino teoretikų apmąstymus ir argumentus. Kilus tokiam troškimui, Mediatekoje galima rasti gana nemažai knygoje aptariamų autorių – S. Eizenšteino, S. Kracauer, G. Deleuze, R. Altman – veikalų, o taip pat puikią ir išsamią kino teorijos ir kritikos tekstų antologiją, kurią sudarė Leo Braudy ir Marshall Cohen. Kita vertus, nors R. Stam knygoje pasigedau autentiškų kino teoretikų minčių, šiame tekste yra atskleidžiami skirtingų teorijų ryšiai, tarpusavio diskusijos. Taigi atskiros teorijos knygoje yra suaudžiamos į vieną audinį, parodant jų vietą platesniame kino teorijos ir apskritai filosofijos kontekste.
Sinefilija nebūtinai yra tas pats kas kino teorija ar kino kritika, tačiau sinefilija apima nuolatinį domėjimąsi kinu, todėl jos ir kino teorijos keliai neišvengiamai susikerta. Robert Stam knyga yra puikus įvadas, jo paties teigimu „kino teorijos prieškambaris“ (p. 9), padėsiantis apsispręsti, ar verta ir norisi toliau žengti kino teorijos keliu. Tokiu atveju, jūsų lauks ir kitos Mediatekos knygos.
http://www.ltkt.lthttp://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija